Spaudos kalba džiugina, o verslininkams galima pagrūmoti

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Enrika ValančiūtėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

259284

Vasario 21-ąją bus minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Artėjant šiai progai, pasikalbėjome su Šiaulių miesto savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušrine Rinkevičiene. Kalbininkė pasidžiaugia miesto spaudos kalba, tačiau pastebi, kad verslininkai taisyklingai kalbai turėtų skirti daugiau dėmesio – nuo to priklauso įmonės įvaizdis, klientų pasitikėjimas. Ir jei kažkam Aušrinės darbas atrodo pernelyg monotoniškas ir nuobodus, ji tiesiog nusišypso: „Jei man nepatiktų, nedirbčiau čia 30 metų.“

Savaitraščiui „Etaplius“ – pagiriamieji žodžiai

– Savivaldybės kalbos tvarkytojo darbas – sunkus, įdomus, įtraukiantis? Koks jis jums?

– Visoks: ir sunkus, ir įdomus, ir įtraukiantis. Labai įvairus darbas. Jei nepatiktų, tikrai nedirbčiau. Iš tikrųjų tai dvi visiškai skirtingos veiklos. Viena funkcija yra valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė, prevencinis darbas, kuris susijęs ir su šviečiamąja veikla. Kita veikla – dokumentų redagavimas. Daugiausia taisau ir derinu Savivaldybės tarybos sprendimus, bet jei prireikia, redaguoju ir kitokius svarbius dokumentus – direktoriaus įsakymus, raštus, padėkas ir pan. Dar esu atsakinga už išorinės reklamos projektų kalbos derinimą.

– Kaip viską suspėjate?

– Kartais tenka valandą kitą po darbo pasėdėti, kokį savaitgalį ar net dalį atostogų darbui paskirti. Spaudos, interneto svetainių, įstaigų dokumentų kalbos kontrolei tenka skirti nemažai laiko, o jo labai trūksta... Štai kad ir „Etaplius“ straipsniai... Kuo mažiau klaidų darote, tuo greičiau patikrinu ir trumpesnį raštą reikia rengti (šypsosi). Tie raštai rengiami prevenciniais tikslais, siekiant bendradarbiauti, o ne bausti. Iš tikrųjų pasidžiaugiame su kolegomis, kad klaidų savaitraštyje net ir ieškodami nelabai randame, o neieškantys tai jų tikriausiai ir nepastebi. Kai klaidos akių nebado, visiems maloniau skaityti.

Jei ne puikūs pagalbininkai iš Lietuvių kalbos draugijos, padaryčiau tikrai mažiau. Galima sakyti, kad renginių – kalbos viktorinų, konkursų – miesto visuomenei suorganizuoti vienai nepavyktų.

– Netrukus gausite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) apdovanojimą. Kuo nusipelnėte ir ką jis jums reiškia?

– Na, čia gal labiau padėka už darbą. Žinoma, nudžiugino mane šis viešas svarbus įvertinimas, nors iš tikrųjų nesijaučiu padariusi daugiau, nei kiti mano kolegos kalbos tvarkytojai. Manau, kad man tiesiog pasisekė, jog mano profesiniame kelyje šalia manęs visada atsirasdavo nuostabių žmonių, kurie skatino, padėjo, patarė, palaikė. Tai ir kalbininkas prof. dr. Juozas Pabrėža, prieš daugiau nei 30 metų pakvietęs stoti į Lietuvių kalbos draugiją ir taip įtraukęs mane į šią visuomeninę veiklą, ir prof. dr. Genovaitė Kačiuškienė, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė, dėl kurios iniciatyvumo, geranoriškos pagalbos buvo surengti ir sėkmės sulaukė daug mūsų kartu organizuotų renginių, tai ir Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas kalbininkas Algirdas Malakauskas, ne tik įdomių idėjų sumanytojas, bet ir pagrindinis pagalbininkas, jas įgyvendinant.

Mano buvę dėstytojai prof. dr. Giedrė Čepaitienė, prof. hab. dr. Kazimieras Župerka, mano kolegė doc. dr. Laima Ona Gudzinevičiūtė, kiti mano kolegos yra žmonės, suteikiantys galimybę man ne tik profesionaliai tobulėti, bet ir skatinantys nuolat daryti daugiau, geriau, įdomiau... Smagu dirbti, nes sulaukiu ir savo vadovų – Kultūros skyriaus vedėjos Dainos Kinčinaitienės, Savivaldybės vadovų – palaikymo ir pritarimo.

Auš­ri­nė Rin­ke­vi­čie­nė jau 30 me­tų dir­ba Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės kal­bos tvar­ky­to­ja. (A. Rutkausko nuotr.)

Verslininkai nesuvokia taisyklingos kalbos vertės?

– Kokia gi Šiauliuose yra reklamų kalba? Pakankamai taisyklinga?

– Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, išorinė reklama turi būti kabinama tik turint Savivaldybės išduotą leidimą. Kad būtų išduotas leidimas, reklamos savininkas turi pateikti Savivaldybei paraišką ir reklamos projektą, kurio tekstas vertinamas kalbos požiūriu. Taigi, ta reklama, kuri kabinama, suderinus su kalbos tvarkytoju ir gavus Savivaldybės leidimą, yra taisyklinga ir teisėta. Jei reklama kabinama savavališkai, ji būna ir su kalbos klaidomis, ir nevalstybine kalba. Tokią reklamą anksčiau ar vėliau savininkas vis tiek turi pakeisti, nes Civilinės saugos ir teisėtvarkos skyrius tikrina, ar reklamos savininkas turi leidimą ją kabinti.

– O ar verslininkai pakankamai dėmesio skiria kalbai? Dauguma neturi kalbos redaktoriaus… Bet juk taisyklinga kalba prisideda prie gero įmonės įvaizdžio.

– Taip, visiškai su jumis sutinku. Yra įmonių, kurių darbuotojai kreipiasi į mane, norėdami pasikonsultuoti dėl reklaminių ir informacinių tekstų, prekių pavadinimų ir aprašų, dokumentų kalbos. Džiugu, kad kreipiasi, vadinasi, rūpi kalba, tačiau jei tokių klausimų būtų daug, tiesiog nespėčiau į juos atsakyti. Todėl ir manau, kad didelės, savo įvaizdžiu besirūpinančios įmonės turėtų rasti lėšų ir kalbos redaktorių pareigybei. Be to, įstaigos, įmonės daugiau dėmesio turėtų skirti ir interneto svetainių kalbai, nes interneto svetainė – tarsi įstaigos ar įmonės vizitinė kortelė. Tikrinant interneto svetainių kalbą, tenka skaityti ne tik tai, kas parašyta, bet ir kaip parašyta. Taisyti tikrai yra ką.

– O kaip keitėsi spaudos kalba, lyginant dabartinę ir prieš 30 metų, kai pradėjote dirbti?

– Aš manau, gerėja. Tokių klaidų, kokių būdavo anksčiau – rusicizmų, nelietuviškų konstrukcijų, nebeliko. Negalima sakyti, kad visada vieno laikraščio kalba buvo labai gera, o kito prasta.

Leidinių kalba labai priklauso nuo juos rengiančių žurnalistų profesionalumo, jų požiūrio į kalbos taisyklingumo svarbą, nuo redaktorių reiklumo...

– O ar Savivaldybės atstovų kalbą patikrinate, tenka pabarti?

– Kai pradėjau dirbti, ilgą laiką eidavau į Savivaldybės vadovų pasitarimus ir jų pabaigoje aptardavau kalbėtojų klaidas. Paskui situacija pasikeitė – į pasitarimus nekviečia, tikriausiai yra ir daugiau, apie ką kalbėti (juokiasi).

Jei nebaudžiama, tai viskas leidžiama? Ne!

– VLKK nutarimas dėl didžiųjų klaidų 2019 m. buvo paskelbtas negaliojančiu. Kaip jūs į tai reagavote?

– Apskritai esu prieš nuobaudų taikymą. Nemanau, kad už kalbos klaidas turėtų būti skiriamos nuobaudos. Bet reikėtų atskirti du dalykus: kalbos taisyklingumą ir kalbos vartojimą. Jei žmogus negali gauti būtinos informacijos valstybine kalba, jei nesusikalba su paslaugos teikėju, jei viešoji informacija, prekių aprašai pateikiami nevalstybine kalba, gali kilti grėsmė žmogaus saugumui. Kad tokių atvejų nebūtų, galimybė taikyti administracinio poveikio priemones tiems, kurie piktybiškai nepaiso kontroliuojančių institucijų nurodymų, yra reikalinga. Tačiau tokių atvejų būna labai retai. Galimybė taikyti nuobaudas nereiškia, kad jos turi būti taikomos. Jei galime situaciją pakeisti kitomis priemonėmis, jas visas reikia išnaudoti.

Dėl taisyklingumo: jei būtumėte man uždavusi šį klausimą prieš gerą dešimtmetį, būčiau sakiusi, kad nuobaudų taikymas už Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą reikalingas, bet dabar manau kitaip. Juk viskas šiame pasaulyje keičiasi: ir žmogaus požiūris, ir aplinka, kurioje jis gyvena. Kinta ir kalbos normos, ir jų vertinimas (pvz.: kai kurių žodžių kirčiavimo normos, svetimžodžių vertinimas ir t. t.).

Iš tikrųjų tai Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo niekas nepanaikino, jis ir liko, tik už jį negalima taikyti administracinio poveikio priemonių. Šį sąrašą turėtų kuo dažniau paskaitinėti tie, kuriems savo darbe reikia vartoti viešąją kalbą: politikai, valstybės tarnautojai, mokytojai, žurnalistai, aktoriai, gidai ir daugybė kitų, viešai kalbančių ar dokumentus rengiančių asmenų. Jeigu žmogaus darbo įrankis yra kalba, jis turi ja rūpintis.

Noriu pabrėžti, kad reikia skirti viešąją ir privačiąją kalbą. Joms keliami skirtingi reikalavimai. Viešoji kalba turi būti taisyklinga, prestižinė, kiek tai įmanoma. Tai yra siekiamybė.

Kas kita privati kiekvieno žmogaus aplinka. Ten jis gali kalbėti kaip tinkamas ir niekas neturi teisės jo kontroliuoti ar jam nurodinėti. Tai priklauso nuo žmogaus kultūros, išsilavinimo, požiūrio.

– Bet vaikų ir jaunimo kalba turbūt labai suprastėjusi?

– Jaunų žmonių, darbuotojų, su kuriais dabar susiduriu, kalba tikrai yra daug prastesnė, negu vyresnių kolegų. Manau, kad kalbos jausmo ugdymas turėtų prasidėti nuo vaikystės. Darželio auklėtojos, mokytojai, ne tik lituanistai, turėtų ir patys taisyklingai kalbėti, ir vaikus to mokyti. Aukštosiose mokyklose turėtų būti dėstomas specialybės kalbos kursas, galbūt net į tam tikras pareigas priimant turėtų būti tikrinamas ne anglų, o lietuvių kalbos mokėjimas. Graudu, kai kvalifikuoti darbuotojai nesugeba parengti rašto be kalbos klaidų.

Negalima teigti, kad visiems jauniems žmonėms nerūpi gimtoji kalba. Mūsų organizuojamose viktorinose aktyviai dalyvauja ir moksleiviai, ir studentai.

– O lituanistikos studijų programos Šiauliuose nebėra…

– Taip, tai skaudi tema. Yra ir daugiau problemų, su kuriomis susiduria lietuvių kalba šiuo metu. Dabartinis teisinis valstybinės kalbos reguliavimas nepakankamas, daugelis valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų, priežiūros nuostatų neatitinka šių dienų situacijos. Chaoso sukelia ir Lietuvoje šiuo metu labai garsūs liberaliųjų idėjų skleidėjų balsai, siekiantys įtikinti, kad bendrinės kalbos normos nereikalingos, kad kalbos norminimo ir priežiūros institucijas reikia panaikinti, nors net nesusipaiso, kokios jos ir ką veikia. Kliūva kalbos tvarkybos srities darbuotojams ir už tai, kad draudžia, ir už tai, kad nedraudžia...

Praėjusiais metais minėjome valstybinės lietuvių kalbos šimtmetį. Norėtųsi, kad ir po šimto metų šios datos minėjimas būtų aktualus.

Norėtųsi, kad žmonės jaustų daugiau atsakomybės už ištartą ar parašytą žodį. Kad neprarastų noro lietuvių kalba kalbėti, kurti, kad sugebėtų ją pritaikyti šiuolaikinėse technologijose. Kad suprastų, jog kalba – mūsų tapatumo ir išlikimo garantija, todėl turime užtikrinti jos gyvastį.

Nežinau, ar kas nors gali pasakyti geriau: „Vaikeli, nebijok ir žodžio nenumesk. Kur kas baisiau be jo. Be jo ir mes – ne mes“ (J. Marcinkevičius).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt