Socialinio darbuotojo profesija – ne pasirinkimas, o pašaukimas

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT

320517

Rugsėjo 27-oji – Socialinio darbuotojo diena, Lietuvoje minima 10 metų. O štai šiaulietė Alma Sparnauskienė mini jau 30-metį savo socialinio darbuotojo profesinėje veikloje. Darbo su seneliais į jokį kitą ji nekeistų.

Norėjo savanoriauti, teko dirbti

62-ejų metų A. Sparnauskienė – bene ilgiausiai socialine darbuotoja dirbantis asmuo Šiauliuose, o gal net ir visoje Lietuvoje. Spalio 1 d. sukanka lygiai 30 metų, kaip ji rūpinasi seneliais Šiaulių miesto savivaldybės globos namuose. Įdomu tai, kad socialinis darbas nebuvo profesinis jos pasirinkimas. Tai greičiau pašaukimas, nes nuo pat vaikystės ji jautė potraukį rūpintis ir padėti kitiems.

„Mane visą laiką prie senų žmonių traukė. Kai eidavome į viešąją pirtį, pamenu, buvo man gal 10–12 metų ir tokių kaip aš būdavo daugiau, tai visos babos tik manęs prašo, kad nugarą nutrinčiau. O paskui ir močiutei ar kaimynei ko nors reikia – tai vis aš“, – savo savybę padėti senyviems žmonėms Alma pastebėjo seniai.

Kai ji buvo jauna, tokios specialybės kaip socialinis darbuotojas profesionaliai neruošė jokia mokykla. Mergina pasirinko chemijos ir technologijos mokslus Kaune, o baigusi įsidarbino pagal specialybę Šiaulių rajone. Vis pagalvodavo apie savanorystę.

„Dirbau sunkiojoje pramonėje technologe Daugėliuose. Buvo tie laikai, kai vyras, kaip jaunas specialistas, gavo darbo paskyrimą ir butą Šiauliuose. Man reikėjo rinktis: ar kasdien važinėti į darbą iš Šiaulių į Daugėlius, ar čia kažko kito ieškotis. O laikotarpis buvo toks, kad darbų nebuvo.

Turėjau mintį, kad eisiu savanoriauti į „Caritą“, naudingai laiką praleisiu vietoj sėdėjimo namie. Kaimynė pakvietė į senelių namus Trakų gatvėje, nes trūko darbuotojų. Buvo mūsų labai mažai žmonių (darbuotojų, – aut. past.), o ir tų seneliukų gal koks dvidešimt tebuvo. Tai ten pat vietoje darėme viską: buvo drabužėliai plaunami, virėjos gamindavo valgį, o mes juos prižiūrėjome. Ir ten jau 30 metų. Ir man tai labai patinka“, – netikėtą profesinio kelio vingį prieš tris dešimtmečius prisimena A. Sparnauskienė.

Al­ma Spar­naus­kie­nė so­cia­li­ne dar­buo­to­ja dir­ba 30 me­tų: „Ne, verk­ti dar­be – nie­ka­da. Čia jau pa­ts su sa­vi­mi dir­bi, nes ne­ga­li pa­si­duo­ti emo­ci­joms. Čia gi pa­sku­ti­niai jų na­mai ir, ži­no­ma, mir­čių yra daug. Jei pa­si­lei­si, pra­dė­si gai­lė­tis – vis­kas, pra­pul­si.“

Atjauta – ne gailestis

Individualios priežiūros specialisto (anksčiau vadinto socialinių darbuotojų padėjėjo) pareigos – globotinių priežiūra ir pagalba, pačių būtiniausių poreikių aptarnavimas: valgyti, rengtis, praustis ir pan. Sakytumei – primityvi buitis, tačiau moteris daug plačiau suvokia savo darbo prasmę su seneliais globos namuose.

„Ką aš darau? Padarau gražesnes jų paskutines dienas. Nes daugeliui jų – tai paskutiniai namai. Jie pas mus visi apgaubti rūpesčiu, prižiūrėti kaip maži kačiukai, niekada nepaliekami vieni. Jei ko prireikia, kolektyvas mūsų toks, kad visi greitai sureaguoja ar dieną, ar naktį. Jei eisi prie žmogaus kaip prie medžio, bus labai primityvu, gali net ir konfliktų kilti, bet jei eini prie jo kaip prie asmenybės, jį gerbi, tai problemų nebus“, – moteris įvardija savo darbą.

Tokių individualios priežiūros specialistų Šiaulių globos namuose, kuriuose gyvena per 40 globotinių nuo 50 iki 104 metų, yra 12. Almai, kaip senbuvei, yra tekę matyti ir kaip ateina, ir kaip išeina kolegos, ir mokyti naujokus. Ji stengiasi perduoti ne tik visas savo žinias, bet ir požiūrį į darbą, į globotinius.

„Darbas yra toks, kad vieni apsiverkia ir išeina, o kiti užsikabina ir lieka ilgam. Jei kokį naujoką duoda mokyti man, tai pasigirsiu – tas ir pasiliks. Nes paaiškinu ir parodau viską: ką ir kaip daryti, kaip pakelti, kas svarbu, ką imti į galvą, o ko neimti. Yra ir vyresnių, ir jaunesnių. Ir net gražu žiūrėti, kaip jos moka prieiti prie seno žmogaus ir padėti, ir pajuokauti. Yra dirbančių ir 7 metus, ir 12. Vadinasi, galima“, – sako patyrusi darbuotoja.

Socialinio darbuotojo duona – ne kiekvienam, šiai profesijai būtina turėti tokių asmeninių savybių kaip empatija ir pareigingumas. Bet moteris tvirtai įsitikinusi, kad gailesčiui šiame darbe ne vieta, o mirtis, senatvė ar negalia – tai gyvenimo dalis.

„Pirmiausia, būtina atjauta. Tai reiškia, kad ne gailėtis reikia seno žmogaus, o jį atjausti, suprasti, kad jis turi būti švarus, pavalgęs ir jaustis saugiai. Jei pradėsi gailėtis, kad kuriam nors ranka nejuda ar akis nemato, tai tada išeina, kad gailiesi, bet darbo juk neatlieki. Turi žmogų gerbti, atjausti ir padaryti tai, kas priklauso. Kiekvienas gyventojas yra skirtingas, atvežė naują žmogų – turi su juo pabendrauti, pažinti, perprasti. Su vienu gali pajuokauti, su kitu – jau nelabai, vienas savarankiškesnis, kitas – nelabai. Antra, reikia nebijoti seno žmogaus, nebijoti negalios, nebijoti prisiliesti prie jų, padėti susitvarkyti fiziologinius dalykus, juk visko būna“, – apie individualų priėjimą prie kiekvieno kliento sako Alma.

Į globos namų gyventojus moteris žiūri ne į kaip klientus, o kaip į viso namų kolektyvo narius, su kuriais kartu ir pasivaikšto, ir pasijuokia, ir padainuoja. Tačiau yra griežtai sau nubrėžusi emocinę ribą ir prisirišimams, ašaroms bei panašiems jausmams valios neduoda.

„Ne, verkti darbe – niekada. Čia jau pats su savimi dirbi, nes negali pasiduoti emocijoms. Čia gi paskutiniai jų namai ir, žinoma, mirčių yra daug. Jei pasileisi, pradėsi gailėtis – viskas, prapulsi. O čia turi dirbti kiekvieną dieną. Apmąstai, ką gali sakyti, ko ne – kaip žmogus jausis. Įvertinti situaciją – ar taip daryti, ar kitaip. Kokios bebūtų emocijos, jų namo nesinešu visiškai. Svarbiausia, kad viskas, kas turėjo būti tą dieną padaryta, būtų padaryta, kad manęs sąžinė negraužtų, kad galėčiau ramiai išsimiegoti. Jei reikės, tai net galiu būti ir kažkam „bloga“, bet man svarbu, kad gera būtų tam žmogeliukui, kurį aptarnauju, o ne kolegoms, ne lankytojams“, – atvirauja moteris.

A. Sparnauskienė juokauja, kad dėl savo griežtų principų gal kam darbe ir rakštis atrodo. Bet jai svarbiausi – ne kolegos ir ne lankytojai, o tik patys gyventojai. Pastarieji tai jaučia ir tokį jos profesionalumą bei atsidavimą vertina, pasigenda ir laukia.

„Buvau išėjusi atostogų, o paskui sirgau. Kai grįžau, nebuvo man didesnio malonumo, kai bobutės sako: „Kur, sesyte, buvai taip ilgai, kur prapuolei?“ Sakau: „Dabar jau nebeprapulsiu.“ Atsako: „Tai ačiū Dievui“, – malonių žodžių sulaukia ilgametė darbuotoja.

Kito darbo nenorėtų

Atrodytų, darbo rutina ir gyventojų buitis kartojasi diena iš dienos ir galėtų pabosti, bet A. Sparnauskienė tam paprieštarauja: „Kiekviena mano darbo diena yra vis kitokia, kiekvieną dieną – naujiena. Eini į darbą ir nežinai, ką ten rasi: gal naują gyventoją, o gal ką numirusį ar nualpusį, dar kas nors bus nutikę. Bet einu į darbą kaip į šventę. Gal aš keistuolė, bet man patinka tai, ką darau. Man labai tinka.“

Maža to, kitame darbe ponia Alma sako savęs ir neįsivaizduojanti. Ji niekada net nebandė ieškotis kitos darbo vietos, keisti profesijos ar savo statuso toje pačioje darbovietėje.

„Juk aš galėjau kur nors kitur eiti dirbti. Bet pagalvoju, ar aš ką nors daryčiau kitaip. Ne. Nes man įdomu, man patinka. Juk trisdešimt metų per sukąstus dantis nepadirbsi niekaip“, – niekada savo socialinio darbo pasirinkimu nesuabejojo moteris.

Tačiau yra profesinis tabu, kur ji nenorėtų ir negalėtų dirbti.

„Jokiu būdu negalėčiau dirbti su vaikais. Jei būtų kokie globos ar našlaičių namai – niekaip negalėčiau. Turbūt visus namo parsivesčiau. Man būtų per jautru. Tai jų gyvenimo pradžia, o su seneliais kitaip – mes padedame jau pabaigti gyvenimėlį, darydami jį gražesnį, saugesnį“, – sako moteris, pati gyvenanti šeimoje ir užauginusi du vaikus.

Almos Sparnauskienės asmeninio archyvo nuo­tr.

Aplinka tobula

Per tris dešimtmečius keitėsi požiūris į globos namus: tiek į tai, ko reikia ten gyvenantiems, tiek į darbuotojus. Senėjant visuomenei, socialinių slaugos, globos ar užimtumo įstaigų ir jose dirbančių socialinių darbuotojų reikia vis daugiau.

„Seniau, kam nors pasakius „senelių namai“, jei kas nors padejuodavo, kad ubagynas, tai dabar to nepasakysi niekaip. Mūsų Šiaulių globos namai – superiniai, lyginant su tuo, kaip buvo, kai pradėjau dirbti, iki to, kaip yra dabar. Nežinau, kur dar yra geriau. Norėčiau pamatyti, ar Lietuvoje, ar užsienyje, jei yra kur nors tokie, kaip mūsų“, – ne tik savo profesija, bet ir darboviete didžiuojasi moteris.

Keičiasi ne tik aplinka, bet ir požiūris į globotinius. Nebėra taip, kad įstaigos apsiriboja vien buitinių poreikių tenkinimu. Gyventojų kasdienybė paįvairinama daugybe veiklų.

„Ir užsiėmimų turime, ir svečių nuolat sulaukiame. Aplinka mūsų graži, tai jei tik geras oras – pasivaikščiojimai. Net kuriems sunkiau – ar su ratukais, ar su vaikštyne išeiname į lauką. Veiklų daug: kurie mėgsta pasivaikščioti – vaikšto, kurie mėgsta stalo žaidimus – žaidžia, kieno kiek jėgos leidžia – turime ir sporto užsiėmimų. Jei orai blogi, užimtumo kambarėlyje kas lipdo, kas dėlionę dėlioja, dainuoti susirenka“, – pasakoja A. Sparnauskienė.

Jei pačiai reikėtų senatvėje gyventi globos namuose, moteris sako, kad jeigu tokiuose, kuriuose dirba dabar, tai kuo mieliausiai.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt