Slaugytoja D. Kajėnienė: medicininė pagalba turi būti prieinama kiekvienam

Jonava

A. Reipos nuotr.

Jurgita LieponėŠaltinis: Jonavos rajono savivaldybė

309503

„Supratau, kad kūdikiui – žaibiška meningokoko infekcijos forma. Aš su juo – bėgte, mama – iš paskos. Jonavos ligoninėje mūsų jau laukė pasiruošę medikai“, – vieną iš jai labiausiai įsiminusių atvejų prisimena Bukonių ambulatorijos slaugytoja Dalija Kajėnienė. Per dieną slaugytojos telefonas skamba kelias dešimtis kartų, o darbas medicinoje, sako ji, niekada netaps rutina. Kiekviena diena čia – kitokia.

Šiemet minint Lietuvos medicinos darbuotojų dieną ir Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) tradiciškai apdovanojimais pagerbiant labiausiai nusipelniusius sveikatos apsaugos srityje dirbančius profesionalus D. Kajėnienei suteiktas nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas.

Šeimos gydytoja atvažiuoja kartą per savaitę

Bukonyse D. Kajėnienė dirba jau 44 metus, o iš viso šį darbą – 51 metus. „Taip, 44 metus dirbu vienoje įstaigoje. Kelios kartos prie manęs užaugo. Labai smagu, susigyveni su žmonėmis, su jų rūpesčiais, jų džiaugsmais. Atrodo, kad kasdien esame visi kartu“, – kalbėjo slaugytoja.

Vietos gyventojai į Bukonių ambulatoriją dėl įvairių sveikatos reikalų kreipiasi kasdien. Vieni – dėl pablogėjusios sveikatos, kiti norėdami prasitęsti receptą, treti – dėl prevencinio sveikatos patikrinimo.

„Būna, kad ateina žmonės iš anksto apie vizitą nepranešę. Mūsų darbas – ir tyrimus atlikti, pasiruošti prevencinėms sveikatos tikrinimo programoms. Vieną kartą per savaitę į Bukonių ambulatoriją atvažiuoja šeimos gydytoja, o kitomis dienomis su gydytoja bendraujame nuotoliu, aptariame pacientų sveikatos klausimus“, ­– pasakojo D. Kajėnienė.

Pagalba turi būti suteikiama skubiai

Viešoje erdvėje ne kartą kalbėta apie tai, jog kaimuose, miesteliuose mažinamas įvairių paslaugų prieinamumas – tarp jų ir medicinos.

„Aš manyčiau, kad valstybės politika turi būti orientuota į tai, kad medicina būtų prieinama visur. Man teko būti atestacinės komisijos pirmininke Kauno klinikose, kai Kauno apskrities felčeriai siekė aukščiausios kategorijos.

Tuo metu mūsų nuostata buvo tokia, kad išsikvietus greitąją pagalbą ji turi atvažiuoti per 10–15 minučių. Ne per pusvalandį ar valandą arba važiuoti ne iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Juk žmogaus gyvybė yra svarbiausia. Tarkime, infarktas arba insultas? Kas bus po valandos? Viskas turi būti orientuota į skubią pagalbą, kuri būtų pasiekiama visiems“, – kalbėjo pašnekovė.

D. Kajėnienės nuomone, aktyviai apie medicinos kaime prieinamumą turėtų kalbėti ir regionuose esančios bendruomenės.

„Ten, kur stiprios bendruomenės, kur žmonės galvoja, kad jei nieko nedarysime, nedalyvausime projektuose, negalvosime, kas bus kaime po dešimt ar penkiolikos metų – tai ir užsikalsim langines“, – kalbėjo D. Kajėnienė.

Slaugytoja dalyvauja asociacijos „Bukonių krašto šeimos namai“ veikloje. Klebonijoje esančiose patalpose – vienoje pusėje vaikų dienos centras, o kitoje pusėje svarstoma apie pagyvenusių žmonių užimtumo dienos centro įrengimą.

Asociacija nori dalyvauti projekte, įsigyti masažines lovas, kur, nereikiant kineziterapeuto, jomis galėtų pasinaudoti senjorai. Taip pat galvojama apie aromatinį kabinetą: „Daug ligų kyla, nes žmonės gyvena įtampoje, patiria išgyvenimų. Vyksta karas, nežinia dėl ateities, kamuoja kiti rūpesčiai.“

Užkalbina ir parduotuvėje

D. Kajėnienė ne tik dirba, tačiau ir gyvena Bukonyse. Dirbant ir gyvenant mažoje bendruomenėje slaugytojas yra ne tik medikas, tačiau ir žmonių išklausytojas.

„Kalbamės įvairiais klausimais ir su visomis amžiaus grupėmis: su jaunimu, su vaikais, – kalbėjo D. Kajėnienė, stebėdama, kaip su laiku keičiasi kartos. – Žiūriu į savo anūkus ir galvoju, kad močiutėms, seneliams reikia pasitempti, domėtis tuo, kuo jie gyvena. Tobulėti būtina.“

Slaugytoja yra aktyvi vietos bendruomenės narė, puikiai pažįstama gyventojams. Dažnai ambulatorijos pacientai jai skambina ne į darbo, o į asmeninį telefoną arba tiesiog užkalbina parduotuvėje.

„Gal galėtumėte man receptą išrašyti?“ – paklausia. Kartais, juokiasi slaugytoja, žmonės sako nežinantys, ko jiems reikia: „Tai ir sako: nežinau, ko man ten reikia, jūs geriau už mane žinote. Gyvename su visais draugiškai.“

Kalbant apie bendruomeniškumą, jis yra itin svarbus. Pasak D. Kajėnienės, bendruomenės kolektyve visi dega entuziazmu ir nori, kad gyvenimas gerėtų, kad jų pradėtus darbus tęstų kiti. Tam, kad kaimuose ateityje nereiktų užkalti langinių.

„Kaime visos organizacijos – mokykla, seniūnija, bendruomenė – visi išvien. Jei reikia pagalbos – einame pas seniūną. Mūsų seniūnas sako, kad jo durys niekada nebūna uždarytos ir galima kreiptis bet kokiu klausimu. Taip turėtų būti ir kitur“, – kalbėjo pašnekovė.

Spėjo išgelbėti vaiko gyvybę

Paklausta, koks įvykis jai pačiai yra labiausiai įsiminęs, D. Kajėnienė mintimis nukeliauja daug metų atgal. Tada dar dirbo Bukonių medicinos punkte ir kartą į jos namus, kurie buvo greta medicinos punkto, atskubėjo jauna moteris su maždaug dviejų mėnesių amžiaus į pledą suvyniotu kūdikiu.

„Buvau ką tik grįžusi iš susirinkimo. Mama pasiguodė, kad jos vaikas sunkiai kvėpuoja. Klausiu, kodėl nekvietė greitosios, o ji atsakė laukusi manęs.

Apžiūrėjusi mergytę supratau, kad tai – žaibiška meningokoko infekcijos forma. Pirmoji mintis: kaip spėti nuvažiuoti iki ligoninės? Aš – už vaiko ir bėgte, mama iš paskos. Nubėgome iki netoliese buvusių dirbtuvių kiemo, o ten jų vadas kaip tik mašinoje sėdi. Sakau: važiuojam į Jonavą“, – prisiminė D. Kajėnienė.

Į Jonavos ligoninę, sako pašnekovė, važiavo didžiuliu greičiu, o tuo metu mama susisiekė su priėmimo skyriumi bei pranešė, kad atvežamas sunkios būklės kūdikis.

„Kai nuvažiavome, mūsų jau laukė gydytoja Steponavičienė su komanda. Buvo jau pasiruošę, pastatė lašinę ir tada – tiesiai į Kauną. Spėjome. Dabar ta mergaitė – jau mama, pati turi du vaikučius, o jų močiutė, toji moteris, kuri prieš daug metų atbėgo su dūstančiu vaiku, dainuoja mūsų folkloro ansamblyje.

Ji man sako: esu jums dėkinga, kad dukra liko gyva. Pats maloniausias dalykas medikui, kai žmogus dėkoja, o didžiausia dovana – išgelbėta gyvybė“, – kalbėjo pašnekovė.

Tenka aiškinti ir apie skiepus

Šiandien slaugytoja vis dažniau susiduria su tuo, kad tėvai nenori skiepyti savo vaikų ir dėl to sugrįžta ligos, kurios skiepų pagalba buvo suvaldytos.

„Pernai porą mamų suabejojo, skiepyti ar ne. Tenka kantriai aiškinti dėl skiepų. Viena mama vėliau persigalvojo ir paprašė vaiką paskiepyti, nes plinta kokliušas. Smagu, kad žmogus suvokia. Tai (neskiepyti vaikų), sakyčiau, yra grįžimas atgal, į ligas, kurias skiepai buvo išnaikinę. Jos vėl iš naujo atsiranda“, – kalbėjo D. Kajėnienė.

Tai, kad tapo nusipelniusia Lietuvos slaugytoja, D. Kajėnienei malonu: „Mes daug darome, visi medikai. Jonavos rajone dirba darbštūs atsakingi žmonės ir dirba daug. Svarbu, kad darbas buvo įvertintas.“

Pasak jos, šis darbas niekada netaps rutina, nes kiekviena diena – vis kitokia: „Medikas nesibodi savo darbo, čia nėra vienodų atvejų. Kiekvienas jų skirtingas. Kai renkiesi mediko specialybę – žinai, kur eini ir kad atsakomybė yra didžiulė. Man dirbti įdomu, gera, kai atsidėkoja šypsena.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt