PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2017 m. Rugsėjo 4 d. 08:15

Slapta svajonė, kuri...

Akmenė

Andrėja GričiutėŠaltinis: Etaplius.lt


13609

Dar neseniai negalėjome net numanyti, kad jaunuolis apie kurį kalbėsiu yra toks talentingas. Jaunas ir tylus, mąslaus žvilgsnio, gilių ir spindinčių akių vaikinas, pastatęs ne vieną šokį renginiams, spektakliams. Šiais metais birželio 23 d. Priekulėje įvykusioje Vydūno misterijos premjeroje „Jūrų varpai“ (idėjos autorius ir režisierius D. Malajevas) Justas Nagrockis paruošė kelis šokius, kurie sužavėjo Vydūno draugijos narius bei žiūrovus.

Sutikau aš šį vaikiną visiškai atsitiktinai, užsukęs į Naujosios Akmenės kultūros centrą apžiūrėti parodų salone ekspozicijų ir visai netikėtai išgirdau skambančią muziką - užlipau į antrąjį aukštą. Mažojoje salėje šoko jaunuolis. Stebėjau jį paslapčiomis lyg nenorėdamas nutraukti nuostabaus judesio išraiškos arba bandant sustabdyti akimirką lyg fotografiją. Mintyse kartojau: - Negali taip būti! Vasara juk! Turėtų atostogauti, vaikščioti su merginomis prie ežero, mėgautis jo vėsa, o čia šoka. Akimirksniui vaikinas sustingo, suprato esąs ne vienas. Teko pasisveikinti. Tik tą akimirką ir pažinau. Juk tai Justas Nagrockis, gyvenantis čia, Naujojoje Akmenėje, baigęs Ramučių gimnaziją, ilgus metus šokantis pas choreografę Birutę Viktoravičiūtę. Jis lėtai priėjo prie manęs, o aš kažką kvailai leptelėjau apie vasarą ir ką jis čia veikęs. Justas tik nusišypsojo ir tarė: - Kam vasara, o kam renginių maratonas. Paklausiau jo ar galėčiau paimti interviu. Jis ir vėl nusišypsojo, pakeldamas antakius: - Iš manęs??? Aš nesu nieko tokio padaręs, kad rašytumėte apie mane...

Esi, esi, (2016 m. rugpjūčio mėnesį Naujosios Akmenės rūmų terasoje įvykusioje muzikinės istorijos „Jūros gelmių dievaitė“ premjeroje Justas buvo atsakingas už choreografiją, rež. A.Gričiutė) - mintyse kartojau, mačiau, žinau, girdėjau, bet jam tik tariau: - Tu man įdomus, o jauniems žmonėms gali tapti pavyzdžiu, kaip prasmingai leisti laiką. Justas su lengva šypsena lūpuose pasiūlė man atsisėsti, aš kuo greičiausiai sutikau, paprašiau, kad pritildytų muziką, juk bus sunku susikalbėti. Šalia kolonėlių pastebėjau padėtą knygą „Klasikinis šokis“ – supratau, kad jam tai reikalas rimtas. Ilgą laiką žiūrėjome vienas į kitą, tiek jo, tiek mano veide atsispindėjo klausimų lavina. Smulkaus sudėjimo, plastiškas, įspūdingų akių jaunuolis įdėmiai stebėjo mane ir laukė, kol pradėsiu klausinėti. Neskubėjau, nes norėjau jį toliau tyrinėti, kol paprašiau, kad papasakotų apie save ir labai rūpėjo sužinoti, kas jį atvedė čia į mėgėjų meną, kas pirmasis pastebėjo jo potraukį šokiui...

- Kai buvau mažas, mėgdavau su tėvais lankytis koncertuose, kuriuose visada stebėjau šokančius. Man jie atrodė tarsi nužengę iš pasakos. Gražūs, liekni, porcelianiniai. Tokius mano žvilgsnius pastebėjo mama (Justas ne kartą pamini, kad mama jam yra didžiausias autoritetas), o teta atvedė į pirmąją šokių pamoką. Ši salė ir jos veidrodžiai man atrodė milžiniški, o vadovė Birutė Viktoravičiūtė draugiška ir miela – šypsena neblėso nuo Justo veido. - Visi šie metai prabėgo greitai, net per greitai, ypatingai, kaip pradėjau lankyti jaunimo dramos studiją „9-netukas“, - išprotėjusi veikla, nusijuokia Justas, nespėjame susipažinti su vis naujais vadovės draugais, kurie kuo toliau vis daugiau įtraukiami į veiklą. Jie šoka ir pas mane, būdami gerokai vyresniais už mane, bet gerbia, tai man didžiausias įvertinimas. Nemėgstu žmonių, kurie tik šneka, bet nieko nedaro arba neturi užsispyrimo, energijos, ryžto, kartais būna sunku, bet viską vainikuoja žiūrovai ir jų šilti plojimai. Man tai yra be galo svarbu. Aš esu laimingas, kad galėsiu studijuoti (Justas įstojo į Klaipėdos universiteto menų akademijos choreografijos katedrą) tai apie ką slapta jau seniai svajojau. – Justas prieina prie lango ir ilgesingai žiūri į rūmų terasą, o aš išdrįsau jo paklausti apie ką jis mąsto. Sunėręs rankas Justas nerimastingai vaikšto po salę, kol prabyla: - Žinote, kai tavo svajonė išsipildo, negali patikėti, pasaulis nušvinta kitomis spalvomis, akimirksniui sutrinka kvėpavimas, tai tokia būsena, kuri išmuša iš pusiausvyros ir negali suvokti, kad tau likimas gali nusišypsoti. Žinau, kad tai tik pradžia, kad laukia aibę repeticijų, paskaitų, sėkmių ir nesėkmių, bet tai jau priklausys nuo manęs ir... Ne kartą stebėjau profesionalių choreografų ir režisierių darbus ir suprantu, kad visas tas menas gimsta iš aistros jam, iš meilės scenai, pareigos ir atsakomybės jausmo. Kaip buvo gera su visa sale užlaikyti kvėpavimą, verkti, girdėti savo širdies dūžius, stebint A.Cholinos šokio spektaklį „Otelas“. – Justo akys žibėjo, daug, kas būtų pagalvojęs, kad jaunuolis netoli išprotėjimo ribos, bet tik galėjau numanyti, kokie vaizdiniai jį aplanko, tikriausiai jis pats norėtų šokti ne tik režisuoti... Justo aistra šokiui matėsi jo veide, kūne, visas švytėjo iš vidaus... Justas tyliai prabyla: - Todėl labai gaila palikti šeimą, draugus ir pačią veiklą, pasiilgsiu ir mokytojos Alinos Vaitkevičienės, kuri buvo tikras pedagogas ir žmogus iš didžiosios raidės. Tiek daug nuveikta ir tuo pačiu per mažai, o norėtųsi dar ne vieną kartą kolektyvą paruošti šokiui, sudalyvauti spektaklyje su trigubu tempu, bemiegėmis naktimis, ilgomis repeticijose: čia, lauke, scenoje – gailiai atsidūsėja Justas.

Jis nė akimirkos neprisėdo, vaikščiojo gracingai, ištiesęs nugarą, kartais kai užsisvajodavo rankų pirštais žaisdavo su savo plaukais. Jo mintyse buvo ir šiuolaikinio šokio vaizdiniai, ištisas spektaklis, idėjų šuoliai, bet ypatingą meilę jautė lietuvių liaudies šokiui. Tai toks retas reiškinys. Tik tokių jaunuolių dėka galima tikėtis ir viltis, kad Lietuva išsaugos savo tautinį identitetą.

Tuo metu užsimaniau kavos ir paprašiau Justo, kad mane palydėtų iki aparato. Nulipome žemyn, o jis staiga man tarė: - Palaukit aš tuoj sugrįšiu. – nubėgo atgal į viršų. Grįžo nešinas keksiukais, nedrąsiai tardamas, - Pasivaišinkite. - Negi tu pats kepei – mintyse pagalvojau. – Turiu slaptą aistrą, mėgstu kepti saldumynus, - Justas kukliai nuleidžia akis... - Oho, kiek paslapčių turi šis jaunuolis. O keksiukas ištirpo mano burnoje, palikęs vanilės skonį ir viltį, o gal pasiūlys antrą?

Uždaviau paskutinį klausimą Justui, ką jis pasiimtų su savimi į negyvenamąją salą. Justas teištarė: - O kiek čia man tereikia: užrašų knygutės ir nuotraukų...

Ak, Justai, Justai, Tavęs dar laukia nežinomi toliai, neaprėpiami klodai. Trūks Tavęs kolektyvams, bet gyvenimas turi bėgti savo vaga, o Tu eiti savo svajonės link.