Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Rawpixel.com nuotr.
Rytas StaselisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Laimei, šiuos rusiškus reikaliukus mes pažįstame: tai vamzdynų remontas, tai iš kažkur atsiradusios Antrojo pasaulinio karo minos Juodojoje jūroje...
Ta proga pamąsčiau – kaip gera, kad šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Mažeikių naftos perdirbimo gamykla neatiteko kazachų valstybinės naftos kompanijai „Kazmunaigaz“ arba Rusijos „Lukoil“, kaip buvo kalbama ir kai kurių politikų primygtinai siūloma. Būtume pažiaukčioję ligi šiol.
Patirtume dabar panašių problemų, su kuriomis susiduria Vengrija, Bulgarija arba Slovakija, anuomet įsileidusios į naftos perdirbimo sektorių rusiškas kompanijas ir dabar juridiškai bei faktiškai priklausomas nuo tų pirkėjų valios. Todėl privalo gūžtis Europos Sąjunga, svarstant agresyviai Rusijai pritaikomas griežtas ekonomines sankcijas pilna apimtimi. Priminsiu, kad, skelbiant vadinamąjį šeštąjį ES sankcijų paketą, šioms šalims buvo pritaikyta laiko išlyga: per tam tikrą laiką joms privalu susitvarkyti bei užsitikrinti alternatyvų naftos tiekimą jų naftos chemijos pramonei.
Lietuva buvo labai netoli tokių pančių. Tik todėl, kad Lenkijos naftos chemijos koncernas PKN „Orlen“ varžytuvėse už Mažeikių įmonės akcijas sumokėjo anais laikais „milijardu litų daugiau“ nei mano paminėti konkurentai, šiandien turime situaciją, kurioje, kaip sako prezidentė Dalia Grybauskaitė, neprivalome krūpčioti.
Kazachstane – viskas kitaip, nes buvusio prezidento Nursultano Nazarbajevo administracija darė viską, kad jų šalis kuo giliau integruotųsi su Rusija. Kad be Kazachstano šiandien, ko gero, nebūtų jokios Eurazijos ekonominės sąjungos, į kurią įstojo dar Baltarusija, Rusija, Kirgizija, Armėnija. Nes be Rusijos ir Kazachstano kitos šalys savo ekonomikos lygiu yra gana smulkios ir nelabai reikšmingos šalys.
Tačiau tokia tikrovės alternatyva Lietuvai ir ne tik ne visiems patinka. Kilus klausimui apie ES sankcijinių prekių tranzito iš žemyninės Rusijos į jos eksklavą prie Baltijos jūros – Kaliningrado sritį, tuojau apsireiškė į politinės opozicijos lyderius pretenduojantis Saulius Skvernelis, ėmęs viešai aiškinti, kokia trumparegė yra dabartinė Lietuvos valdžia. Nes nesugeba be klaidų perskaityti sutartyse užfiksuotų Lietuvos įsipareigojimų Rusijai. Prie jo tą pačią dieną keistai prisijungė „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio į Europos Sąjungos Komisijos narius deleguotas Virginijus Sinkevičius. Pastarasis gal ir nekaltino aklumu Lietuvos valdžios, bet ėmė apgailestauti, kodėl Lietuva, svarstant sankcijas Rusijai, Briuselyje nemėgino derėtis, kad dabar ES sankcijomis ribojamas kai kurių prekių tranzitas iš Rusijos į Kaliningrado sritį būtų švelnesnis. Taip, kad atitiktų Lietuvos kaip tranzito koridoriaus interesą. Pvz., kaip Vengrija derėjosi dėl rusiškos naftos...
Ponui Skverneliui, kuris šiais laikais ieško būdų, kaip gražiau pasirodyti rinkėjams, galima būtų pasiūlyti eiti į 2024 m. Seimo rinkimus (labai tikiuosi, kad prezidentinių jis jau atsikando) su labai konkrečiais antiukrainietiškais lozungais. Turint galvoje, kiek žmonių socialiniuose tinkluose ir net prieš TV kameras aiškina, kad dėl pagalbos nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams „gyvenimas Lietuvoje sparčiai blogėja“, „ukrainiečiams – viskas, mums – nieko“. Iš tikrųjų galėtų būti toks radikalus reikalas. Tačiau bent jau be veidmainystės.
O jaunasis politikas p. Sinkevičius ES mastu galėtų inicijuoti, kad būtų ne taip jau radikaliai žvelgiama į tai, ką Ukrainoje daro Rusija. Maža to: pamėginti atšaukti visą ES dujų sektoriaus reformą nuo pat trečiojo energetikos paketo. Nes, vertinant iš šios dienos perspektyvos, prieš dvidešimt metų Rusijos dujų monopolijos „Gazprom“ stumta ES dujų sektoriaus sanklodos idėja (kad rusai valdytų viską – nuo gavybos, pardavimo pagal ilgalaikes sutartis, perdavimo ligi pardavimo galutiniams vartotojams) dabar būtų realizuota nuo A iki Ž. Nes, kaip bebūtų keista, tokioje sanklodoje gamtinių dujų megavatvalandė kainuotų pigiau nei 100 Eur, o galbūt tik 20–30. Ir Lietuvai nereiktų jokio terminalo, jokios žaliosios politikos.