Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Vytauto Sabeckio pavardė gerai žinoma aviacijos pasaulyje. Sklandytojas, Kauno apskrities aviacijos sklandymo klubo direktorius, Prienų ESAG lakūnas-bandytojas, TSRS ir tarptautinės klasės sklandymo sporto meistras, FAI „Auksinio ženkliuko“ kategorijos pilotas, daugkartinis Lietuvos sklandymo čempionas, apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu.
Tituluočiausias Lietuvos sklandytojas Vytautas Sabeckis gimė 1951 m. kovo 26 d. Žemaitijoje, Plungės mieste. Mokėsi Telšiuose. Baigė Kauno politechnikos institutą, Elektronikos fakultetą. Vienerius metus dirbo Utenos politechnikume dėstytoju, vėliau pasuko į aviaciją. Buvo Sovietų Sąjungos sklandymo rinktinėje, dirbo profesionaliu lakūnu-bandytoju Prienų aviacijos gamykloje. J. Žiburkaus aviacijos sporto klube, 1975 m. jis tapo Lietuvos sklandymo čempionu. Šį titulą yra iškovojęs 15 kartų.
Sklandytuvas LAK-12 „Lietuva“ – šis aštuntojo-devintojo dešimtmečio šedevras, sukurtas Prienų eksperimentinėje sportinės aviacijos gamykloje (ESAG), buvo pirmasis iš stiklo pluošto pagamintas aukštos klasės sklandytuvas Sovietų Sąjungoje. Dar ir dabar šiam sklandytuvui priklauso keli galiojantys Lietuvos rekordai. Su tokiu pat, tik į dvivietę versiją modifikuotu sklandytuvo liemeniu, 2009 m. sklandytojai Vytautas Sabeckis ir Viktoras Kukčikaitis iškovojo Europos čempionato sidabrą. Naujasis gamyklos konstruktorių kūrinys – 15 metrų sparnų ilgio standartinės klasės sklandytuvas „Nida“ irgi buvo patikėtas išbandyti Vytautui Sabeckiui. „Nida“ dar tebebuvo ceche, o Vytautas jau gilinosi į jos brėžinius, nagrinėjo konstrukcijas, stebėjo baigiamuosius darbus. – Netiesa, kad lakūno bandytojo darbas tik ore, – sako Vytautas Sabeckis.
Gerokas jo krūvis gula ant bandytojo pečių dar žemėje, kaip bandymų programos paruošimas, jos studijavimas, gautų rezultatų apibendrinimas.
Jubiliejinio gimtadienio proga paprašėme Vytautą Sabeckį atsakyti į keletą klausimų.
– Gerb. Vytautai, kas paskatino pasirinkti lakūno-bandytojo profesiją? Ar tai buvo vaikystės svajonė?
– Aviacija buvo mano vaikystės svajonė. Norėjau tapti karo aviacijos naikintuvo pilotu. Nepriėmė, nes į medicinos komisiją neatsivežiau partijos komiteto rekomendacijos. Pasiūlė sraigtasparnių mokyklą, bet ji man nebuvo prie širdies. Nuo 14 metų pradėjau sklandyti Telšių aeroklube. Pagal metus buvau per jaunas, tad kelerius metus aerodrome teko sklandytojų pagalbininko dalia, bet dienos pabaigoje gaudavau porą skrydžių už darbą. Po to institutas, kur pradėjau skraidyti Kauno sklandymo klube. Sekėsi gerai. Taigi jau 25-erių buvau pakviestas į buvusios TSRS rinktinę. Po penkerių metų grįžau dirbti į Aviacijos gamyklą, buvau priimtas į bandymų stotį, kaip lakūnas bandytojas. Lakūnu-bandytoju dirbau daugiau kaip 30 metų.
– Ką reiškia būti lakūnu bandytoju. Kokių savybių reikia šiai profesijai?
– Lakūno-bandytojo profesijoje svarbiausios savybės yra šaltas protas bet kurioje situacijoje. Bandytojai sako, kad daryti greitai – tai daryti lėtai, bet nepertraukiamai.
– Gal galite prisiminti įsimintiniausią bandomąjį skrydį? Kaip šeimos nariai susitaiko su jūsų kasdieniniais iššūkiais?
– Įsimintiniausias, žinoma, skrydis, kai 60 m aukštyje, esant 200 km greičiui per valandą, nulūžo bandomo lėktuvo sparnas. Laiko iki susidūrimo su žeme tikrai buvo labai nedaug, taigi ir išsigelbėti laiko labai nedaug. Pirma, kas šovė į galvą – parašiutas. Atmečiau galimybę, nes aukštis per žemas. Antras pasirinkimas – nukreipti sklandytuvą į mišką, kad būtų sušvelnintas smūgis medžių pagalba. Teko atmesti ir šį variantą, nes miškas buvo dešinėje, sparnas nulūžęs taip pat dešinėje. Todėl man sukant miško link, sklandytuvas apsiverstų ant nugaros ir likti gyvam bus mažai šansų. Trečias variantas – išlaikyti sklandytuvą neapsivertusį ant nugaros, o toliau kaip Dievas duos. Pasisekė, nes sklandytuvas tėškėsi į žemę nulūžusio sparno dalimi, smigo į žemę apie 2 metrus amortizuodamas pagrindinį smūgį, tik po to, laužydamas mano koją, trenkėsi liemuo. Smūgis buvo toks stiprus, kad su savo ranka sulaužiau septynis šonkaulius, iš kurių 2 sulindo į plaučius. Po to, išsisklaidžius dulkėms, susiskaičiavau nuostolius: galva sukiojosi ir nieko neskaudėjo, viena koja buvo pasisukusi į šoną apie 45 laipsnius, nutariau, kad per kokį mėnesį sugis. Kadangi rankos veikė puikiai, nusprendžiau lipti iš sklandytuvo. Tik tada pajutau didelį skausmą šone, kur buvo lūžę šonkauliai. Nutariau laukti draugų pagalbos, nes nukritau aerodrome. Užsimerkiau. Girdžiu atšlepsi kažkas ir sako: gatavas. Atsimerkiau ir sakau, kad dar negatavas ir traukit mane iš tų nuolaužų. Didžiausias stresas, manau, buvo mano žmonai, nes gydytojai pasakė, kad po tokių traumų dažniausiai viskas išaiškėja po kelių dienų ir davė tikimybę, kad išgyvensiu, tik 10 procentų. Aš pats tuo metu sau, pagal savijautą, daviau 100 procentų, net tikėjau, kad dar spėsiu pasveikti iki Europos čempionato, į kurį planavau važiuoti.
– Kaip leidžiate laisvalaikį, kai neskraidote?
– Kitų pomėgių praktiškai neturiu. Mano laisvalaikis – tai sklandymo sportas. Lietuvos rinktinės narys buvau net 44 metus. Norint gerai skraidyti, reikia daug skraidyti. Taigi visas laisvalaikis ir buvo aukojamas sklandymo sportui. Tik šiais metais Lietuvos reitinguose buvau dešimtas ir nepatekau į Lietuvos sklandymo rinktinę, sudaromą tik iš pirmų aštuonių geriausiai startavusių sportininkų. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano sūnus reitinge yra pirmas. Matyt, amžius daro savo.
– Ko palinkėtumėte jaunimui, kurie nori tapti lakūnais-bandytojais?
– Šiuo metu tapti lakūnais-bandytojais jaunimas gali be problemų. Tačiau darbo šitoje srityje vis mažiau. Sovietmečiu buvo daug ir įvairių tyrinėjimų ir gana daug skraidymų.
– Dėkojame už pokalbį. Jubiliejaus proga linkime Jums sveikatos, stiprybės ir kantrybės, perduodant savo žinias jaunajai kartai.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų
koordinatorė ir organizatorė