Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Pixabay.com nuotr.
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Tai yra piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.
Dalinuosi man ir mano šeimai nutikusia istorija, kuri yra tokia keista, kad jeigu pati nežinodama perskaityčiau, sunkiai patikėčiau, kad taip būna. Viskas prasidėjo ne taip ir seniai, pernai vasarą. Su vyru gyvenome nuomojamame bute viename iš Lietuvos didmiesčių, kol natūraliai atėjo laikas, kai pradėjome galvoti apie šeimą, o taip pat savus namus. Nuosavo būsto paieškos truko palyginti trumpai, jau už mėnesio radome butą labai geroje vietoje. Nors jis buvo senos statybos name ir nelabai gražiai įrengtas, bet kaina buvo labai gera, todėl daug ir negalvojome. Dabar viską žinodama tą butą būčiau peržegnojus ir ieškojus toliau... Na, bet buvo kaip buvo, susitvarkėme paskolos dokumentus ir jau rudens pradžioje kėlėmės gyventi.
Pirmos savaitės buvo tiesiog nuostabios, manau, kiekvienas prisimena savo pirmuosius namus. Persitapetavome kambarius, pakeitėme kai kuriuos baldus, planavome pasitaupyti dar pinigų ir pasidaryti normalų remontą. Bet tas džiaugsmas truko neilgai, nes namuose pradėjo dėtis keisti dalykai. Iš pradžių vakare dinginėdavo šviesos, po to naktį pradėjau pabusti nuo kažkokio krebždėjimo, bet iš pradžių to neėmėme į galvą, vis dėlto namas senos statybos, maža kas. Tačiau greitai man ėmė atrodyti, kad kažkas čia ne taip, sunku apibūdinti tą jausmą, bet tiesiog fiziškai nebegalėdavau vakare išbūti namuose, po darbo grįžus namo man trūkdavo oro, širdis tiesiog „kalatodavosi“, mane apėmė juodos mintys.
Naktimis sapnuodavau košmarus, kaip mane kažkas vejasi ir aš negaliu pabėgti, o įdomiausia, kad po tokių košmarų prabusdavau visada tokiu pačiu laiku, trečią valandą nakties, ir negalėdavau po to užmigti. Iki tol buvau puiki darbuotoja, bet pradėjau tiesiog nebefunkcionuoti darbe, su vyru prasidėjo nuolatiniai pykčiai, ko anksčiau nebūdavo. Galiausiai teko apsilankyti pas gydytojus ir pradėti gerti vaistus, nes taip gyventi aš nebegalėjau, tai šiek tiek pagerino situaciją, net ėmė atrodyti, kad viskas susitvarkys.
Tada vieną savaitgalį nutiko dar kai kas, ką galėčiau pavadinti „iš siaubo filmo“. Buvo sekmadienis, aš pabudau anksčiau nei vyras ir tiesiog varčiausi lovoje. Kad būtų aiškiau, mūsų lova yra priešais miegamojo duris, kurias mes nakčiai uždarome. Na ir kaip dabar atsimenu – aš rankoje maigau telefoną, kai staiga durų rankena ima leistis lyg jas kažkas iš kitos pusės atidarinėtų. Nemoku pasakyti kaip nustėrau, visas kūnas tarsi sustingo, negalėjau net pajudėti, tik akys sekė kaip ta rankena juda. Viskas truko neilgiau nei dešimt sekundžių, bet man atrodė, kad kokią valandą. Kai rankena nurimo, vis tiek negalėjau atsigauti, laukiau kol durys atsidarys, bet nieko tokio nenutiko. Puoliau žadinti vyrą, buvau visiškoje isterijoje. Jis bandė mane raminti, kad nieko nebuvo, gal man pasirodė, bet aš tik apsirengiau ir išvažiavau pas sesę, tuose namuose ilgiau būti nebegalėjau.
Jai viską papasakojau, ir ji pritarė man, kad tikriausiai tame bute vaidenasi, galbūt jame yra miręs koks žmogus ar nutiko koks negeras dalykas. Nors ir laikau save pakankamai logišku žmogumi, pradėjom skaityti apie tokius atvejus internete, atradom net forumus, kuriuose žmonės dalijasi tokiais pat nutikimais. Grįžusi vyrui pasakiau, kad čia nebegyvensim ir tuo labiau vaikų neauginsim, kad turim ieškotis kito buto, nes ir taip esam ant skyrybų slenksčio.
Jis iš pradžių priešinosi, aiškino kaip bus sunku perkelti paskolą ir panašiai, bet iškėliau ultimatumą, kad arba aš išeinu pas sesę ir jis gyvena vienas su vaiduokliais, arba kartu kraustomės kažkur kitur. Likusias savaites atsimenu kaip per miglą, viską tvarkė vyras. Laikinai pagyvenome pas tėvus, o tą nelaimingą butą pardavėme per brokerį, kad kuo mažiau jame reikėtų būti patiems. Nors praėjo nedaug laiko, bet jau dabar man tarsi prašviesėjo, susitvarkė santykiai, pagaliau pradėjau išsimiegoti. O apie buvusį butą žinau tik tiek, kad jį nusipirko šeima su mažu vaikeliu. Neįsivaizduoju, kaip jiems sekasi, bet tikiuosi, kad viskas tai šeimai gerai.