Skaitmeninis autizmas ir silpnaprotystė – išmaniųjų telefonų „dovanos“

Lietuva

Psi­chiat­ras Ole­gas La­pi­nas pa­ta­ria te­le­fo­no nu­sta­ty­mus pa­rink­ti taip, kad vi­sas ja­me ro­do­mas vaiz­das bū­tų ne­spal­vo­tas. Tuo­met tik­ras, spal­vo­tas, ryš­kus pa­sau­lis tam­pa svar­bes­nis už vir­tua­lų. (O. Lapino asmeninio albumo nuotr.)

Jurgita KaždailevičienėŠaltinis: Etaplius.LT

341654

Išmanieji prietaisai lengvina mūsų kasdienį gyvenimą, kartu įtraukdami vis jaunesnio amžiaus vaikus. Tačiau už viso to slypi ir nerimą kelianti pusė – vaikų emocinės būklės, elgesio pasikeitimai, šeimos santykių blogėjimas. Apie šias problemas ir kaip jas spręsti seminaro „Skaitmeniniai vampyrai: žalingas ekranų poveikis vaikams ir paaugliams“ metu pasakojo gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Priklausomybė

Dauguma mūsų yra priklausomi nuo išmaniųjų prietaisų. Restorane, kavinėje, kalbantis su žmonėmis ir atsiradus pauzei, nejučia griebiamės telefono. Juk svarbu pažiūrėti, kas naujo socialiniuose tinkluose, o dar svarbiau nuolat tikrinti telefoną, kai jis susijęs su darbu.

Anot psichiatro, šiuolaikinis žmogus prie ekranų praleidžia vidutiniškai 11 val. per parą. Žinoma, nereikia stebėtis, kad mūsų vaikai elgsis kitaip – juk jie mokosi iš pavyzdžio. Kartais ir patys įjungiame filmuką, įbrukame planšetinį kompiuterį ar telefoną, kad „būtų ramu“, kad galėtume netrukdomi užsiimti darbais.

Taip pamažu atsiranda priklausomybė dopaminui – natūraliam organizme gaminamam cheminiam junginiui, išsiskiriančiam didesniais kiekiais smegenyse tuomet, kai jaučiami malonūs pojūčiai. Tik šiais laikais jis tapo pigiu dopaminu – nuolatiniu, greitu, pastangų nereikalaujančiu apdovanojimu smegenims. Trumpi filmukai soc. tinkluose, įvairūs žaidimai sukurti taip, kad skatintų vis labiau ir labiau ieškoti „greito maisto“ smegenims.

Dvi diagnozės

Kai pigaus dopamino ima trūkti, atsiranda nepageidaujamų simptomų – nuovargis, dirglumas ir nerimas. Tai pradeda kelti problemų mokykloje, darbe, santykiuose, šeimoje. Norėdami to išvengti ir nesuprasdami, kodėl taip jaučiasi, vaikai, paaugliai ir suaugę dar labiau įninka į internetą. Taip jie mano sutvarkysiantys bėdas, todėl „prilipimas prie ekranų“ tampa pastovus.

Psichoterapeutas pažymi, kad ilgas laiko praleidimas prie išmaniųjų įrenginių sukuria iliuziją, jog mes sužinome ir išmokstame kažką naujo. Vaikams atrodo, kad jie yra apdovanojami (taškai žaidimuose, žaidimo lygių įveikimas ir pan.), tačiau visi minėti dalykai tėra būdas į socialinę mediją įtraukti dar labiau. Todėl pamažu išryškėja dvi šiuolaikinės diagnozės.

Kompiuterinis (skaitmeninis) autizmas – atsiranda vaikams, kurie nuo 1,5–2 metų jau naudojasi išmaniaisiais įrenginiais ir prie jų praleidžia nuo 5 iki 6 val. per parą. Tokio amžiaus vaikas įpranta matyti begalę virtualių vaizdelių, netikrų žmonių veidų. Taip jis mokosi socialinio bendravimo su „figūrėle“. Bet, anot O. Lapino, mes puikiai suprantame, kad socialinis bendravimas su „figūrėle“ nėra socialinis bendravimas.

Gydytojas pabrėžia, kad užuot mokęsi empatijos, kitų žmonių jausmų suvokimo, savo jausmų rodymo, vaikai išmoksta tik vieno – manipuliacijos, t. y. daro viską, kad „figūrėlė“ suteiktų kuo daugiau pigaus dopamino. Todėl tokiems vaikams tampa sunku bendrauti gyvai – darželyje, mokykloje, kitose viešose vietose, su giminaičiais ar net tėvais.

Jie elgiasi kaip autistai: vengia akių kontakto, gyvo bendravimo, visur, kur tik įmanoma griebiasi telefono ar kompiuterio. Laimei, kompiuterinį autizmą galima gana greitai ir lengvai išgydyti – pakanka 6 mėn. visiško išmaniųjų įrenginių atsisakymo, ir vaikas grįžta į įprastą socialinį bendravimą.

Kita diagnozė, kurią sukelia priklausomybė nuo ekranų – skaitmeninė silpnaprotystė. Psichoterapeuto teigimu, ji pasireiškia ne tik vaikams ir atskleidžia vis didėjantį žmonių kvailumą. Vaikas, paauglys ar suaugęs yra įsitikinę, kad labai daug žino, tačiau, paklausus elementarių žinių reikalaujančio atsakymo, griebiasi telefono ir atsakymo ieško jame.

Skaitmeninė silpnaprotystė – tai subjektyvus jausmas, kad žmogus žino daug ir realus žinių trūkumas, nors tos žinios kažkada ir buvo įsisavintos.

Ką daryti

Kaip sumažinti vaikų ir paauglių priklausomybę nuo ekranų? O. Lapino teigimu, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Jeigu tėvai „prilipę prie telefonų“, neskiria vaikams dėmesio, nesidomi jais, neužsiima aktyvia veikla, šeima neturi įsivedusi jokių taisyklių šiuo klausimu, tai sunku kažko tikėtis ir iš vaikų. Taisyklės veiks tada, kai visi kartu šeimoje jas kurs, jų laikysis bei supras jų vertę.

Dar vienas būdas priklausomybei mažinti – telefono spalvinės gamos pakeitimas iš spalvotos į pilką. Psichiatras pataria telefono nustatymus parinkti taip, kad visas jame rodomas vaizdas būtų nespalvotas. Tuomet tikras, spalvotas, ryškus pasaulis tampa svarbesnis už virtualų.

Anot O. Lapino, sąmoningas gaunamos įvairios informacijos kiekio mažinimas taip pat labai svarbus. Reikia sąmoningai riboti soc. tinklų ir kt. gaunamos informacijos kiekį tiek sau, tiek vaikams, nusistatyti laiko limitą.

Vaikų naudojimasis ekranais neturėtų viršyti 2–3 val. per parą. Kaip pabrėžia psichoterapeutas, suprantama, kad labai sunku atitraukti įnikusius vaikus nuo telefonų ar kt. prietaisų, tačiau, pirmiausia, reikia tartis su jais. Negali būti prievartos, diktatūros, negalima priėjus prie vaiko, tiesiog atimti prietaisą iš rankų. Taip tėvai tampa priešais savo vaikams, žmonėmis, nuo kurių reikia viską slėpti.

Susitarti galima ir dėl programėlių, kurios padės kontroliuoti buvimo prie ekrano laiką. Tuomet vaikai žinos, kiek laiko turi, kokiomis valandomis jie labiausiai nori naudotis telefonais ar kt. prietaisais. Gydytojas siūlo išbandyti „Microsoft Family Safety“, „Qustodio“ ir kt. programėles. Šiomis programėlėmis galima filtruoti skaitmeninį turinį, taikyti ekrano laiko limitus, jos siunčia ataskaitas tėvams.

Psichoterapeuto teigimu, paaugliams iki 14 metų rekomenduojama praleisti prie ekrano 3 val. per parą. Dažniausiai šis limitas viršijamas. Dėl socialinių tinklų įtakos, paaugliai pasaulį pradeda suprasti kitaip: viskas aplinkui gražu, lengva, visi sėkmingi, populiarūs. Todėl su paaugliais reikia kalbėtis apie realią situaciją, priminti jiems, kad gyvenimas socialiniuose tinkluose – netikras.

Taip pat svarbu pabrėžti paaugliui, kad jis yra unikalus, turintis vienų ar kitų gabumų ir jam nereikia išorinio vertės patvirtinimo. Svarbu kurti gyvą ryšį su draugais, tėvais, artimaisiais, tuomet paauglio gyvenimas įgaus kitą prasmę.

Žvelgiant iš tėvų perspektyvos, atrodo, kad šiuolaikinės technologijos vaikus užvaldo vis labiau ir labiau. Tačiau svarbu suprasti, kad tai niekur nedings. Gydytojo nuomone, taip, kaip kinas nepakeitė teatro, televizija – knygų, taip ir internetas nepakeis žmogiško poreikio kurti gyvą bendravimą bei ryšį. Mūsų vaikai susidurs su savais iššūkiais ir juos spręs. Pasaulį vis stebinančios naujos technologijos kartu su jau įprastomis eina koja kojon, jų nereikia vengti ar drausti, su jomis reikia susidraugauti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt