Šiuolaikiškos profesijos atstovams Černevičiams gyvenimas vienkiemyje – ne trūkumas

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

199711

Kol vieni iš regionų ieškoti galimybių traukia į didmiestį, kiti jas suradę vėl grįžta į gimtąjį kraštą. Karolina ir Saulius Černevičiai yra profesionalūs fotografai, o vienas dažniausiai jų fotografuojamų objektų – tai juvelyriniai dirbiniai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokios profesijos atstovai niekaip negalėtų rasti savo vietos vienkiemyje, bet rado… ir tėvų žemėje susikūrė savo ramybės oazę.

Prienų rajone – savitas pasaulis
„Kaune liko mūsų aktyvios veiklos: ten įsikūrusi mūsų fotostudija, dukros mokykla, tapybos studija ir tapybos ir keramikos dirbtuvės, kiti reikalai. Na, o Prienų rajone – kitas pasaulis, judantis savu ritmu – tai tyla, erdvė, laisvė, meditacija hamake ir ant laužo ruošti pietūs. Tai zylės ir geniai už lango, zuikiai ir stirnos laukuose, ir sodas, į kurį gali ryte išeiti basas su kavos puodeliu rankose“, – sako Prienų rajone su šeima apsigyvenusi Karolina Černevičienė.
Tiesa, pati Karolina kilusi iš Vilniaus. Veiverių krašte gimė ir užaugo Karolinos vyro mama, ir pats Saulius vaikystėje čia visus laukus išlandžiojo, iki šiol kaimynystėje gyvena ir būrys jo giminaičių.
Sostinėje gimusi ir užaugusi moteris neslepia, jog palikti didmiestį ir išsikraustyti į vienkiemį buvo netikėtas sprendimas ne tik jai pačiai, bet ir jos artimiesiems. „Pirmaisiais metais buvo tikrai sunku. Miestas niekada nestovi vietoje, visada esi judesyje, chaose, triukšme. Tame bėgime ir aš gyvenau, tad nors man ir labai patiko ši ramybė, organizmui ir protui reikėjo daug pastangų prisitaikyti prie „stovinčio laiko“. Kai išmokau lėtesnio gyvenimo būdo, ėmiau jaustis kur kas geriau“, – apie drąstiškus pokyčius pasakoja Karolina.
Ji iki šiol prisimena ir pirmą mintį, aplankiusią apsigyvenus Prienų krašte – tai laisvė, kuri ir sužavėjo didmiesčio žmogų. „Kurį laiką ilgėjausi Vilniaus, bet po poros metų vėl ten nuvažiavusi, supratau, kad jau seniai nebesu to miesto dalimi, kad atradau šį tą daug stabilesnio“, – teigia moteris.

„Miesto“ profesija gyvenimui kaime netrukdo
Karolina ir Saulius šiuo metu specializuojasi mažų ir labai mažų gaminių fotografavimo srityje. Šeima dirba su įmonių produkcijos įamžinimu. Anot Karolinos, tai itin kruopštus, specifinis darbas, reikalaujantis daug žinių ir apsišarvavimo geležine kantrybe. Čia svarbios ne tik techninės žinios, tokios, kaip produkto anatomija, šviesos fizikos dėsniai, rakurso ir kompoziciniai sprendimai. Taip pat turi apmąstyti labai daug aspektų, suvokti, kad tavo darbo rezultatas nebus tik vaizdas. „Ta nuotrauka tampa viena pagrindinių jungčių tarp kliento ir pardavėjo. Šiais laikais, kai vizualinė informacija tapo itin svarbi, o internetinė prekyba tiesiog šoko į aukštumas, mūsų atliekamas darbas yra neatsiejama viso šio proceso dalis“, – apie jųdviejų su vyru darbo specifiką pasakoja moteris.
Beje, Saulius ne tik fotografuoja, bet taip pat yra fotografijos mokytojas. Gebėjimą perteikti žinias jis turėjo nuo ankstyvos jaunystės. Dar pabaigęs vidurinę mokyklą, joje buvo įsidarbinęs kompiuterių techniku, vėliau čia 5–12 klasių moksleivius mokė informacinių technologijų. Išmokęs fotografuoti ir sukaupęs nemažą žinių bagažą, vėl pasuko mokytojo keliu – vedė fotografijos kursus suaugusiems, kuriuos galėjo lankyti visi besidomintys fotografija. Ilgainiui jo vedami kursai sulaukė tokio susidomėjimo, kad visi norintieji net netilpdavo studijoje. Įgijęs mokytojo patirties, Saulius įkūrė savo fotografijos mokyklą. „Kartais būna keista, kai į mano mokymus ateina fotografai, turintys daugiau patirties ir žinių, nei aš pats – juos žavi pozityvi atmosfera ir galimybė pasimėgauti kūrybine laisve. Mokymas padeda tobulėti ir man pačiam. Manau, kad tai yra didžiausias mano, kaip mokytojo, pasiekimas“, – mintimis dalijasi fotografas.
Saulius pastebi, jog pamažu video formatas užvaldo ne tik socialinius tinklus, bet veržiasi ir į verslą, prekybą, todėl vis daugiau savo laiko jis skiria naujai sričiai – videografijai.
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad fotografija ir videografija yra labai panašūs dalykai, tačiau taip tikrai nėra. Kadangi dabartinės technologijos suteikia galimybę ta pačia įranga ir filmuoti, ir fotografuoti, pradėjau eksperimentuoti su filmavimais. Tuomet ir pradėjau pastebėti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavau. Dabar visai kitaip žiūriu ir kino filmus – vietoj to, kad sekčiau siužetą, pagaunu save, analizuojantį scenas – koks apšvietimas, kiek žmonių prisidėjo prie vienos ar kitos scenos paruošimo, kodėl pasirinkta vienokia ar kitokia įranga“, – apie naują savo aistrą pasakoja S. Černevičius.
Šeimos profesija orientuota labiau į miesto rinką, tačiau, anot jų, tam gyvenimas vienkiemyje visai netrukdo. Priešingai – tai jiems labiau privilegija nei trūkumas, mat po darbų maratono mieste taip norisi atitrūkti nuo aplinkinio pasaulio ir pasimėgauti ramybe. „Šurmulyje mielai pabūname, bet mums būtinos pertraukos”, – sako Černevičiai.

Fotografijos link pastūmėjo žmona
Beje, Sauliaus gabumus fotografijai dailės mokytoja pastebėjo dar mokykloje. „Buvau vienintelis klasėje, kuris turėjo privilegiją dailės namų darbus atlikti kompiuteriu – dariau fotomanipuliacijas, o svečių iš Olandijos vizito proga mokykloje buvo surengta mano skaitmeninių darbų paroda“, – pasakoja S. Černevičius. Tačiau iš informacinių technologijų į fotografijos kelią vyrą visai netyčia nukreipė žmona, kuri, paaugus dukrai, nusprendė įgyvendinti vaikystės svajonę ir išmokti fotografijos subtilybių. „Jai pradėjus mokytis fotografijos, atsivėrė naujos patirtys mums abiems. Grįžusi iš paskaitų, ji papasakodavo neįtikėtinų dalykų, kurių išmoko. Deja, ne viską galėjau suprasti, nes pats to nesimokiau. Viskas buvo taip įdomu, kad vieną dieną ją gerokai nustebinau apsisprendęs, kad aš irgi eisiu mokytis fotografijos. 
Kai mokytojas manęs paklausė, kodėl nusprendžiau mokytis fotografijos, pasijuokiau: „Tam, kad pagaliau suprasčiau, apie ką žmona kalba“, – šypsosi pašnekovas.
Anot jo, daugelį aplinkinių stebina, kad iki šiol jie visur kartu – partneriai ne tik gyvenime, bet ir darbe. „Nuo tada, kai pabaigėme mokslus, abu „sirgome“ šia „liga“, vienas kitą papildydavome: žmona, išmokusi ką nors naujo, pasidalindavo savo patirtimis su manimi, aš – su ja. Taip skatindavom, motyvuodavom vienas kitą tobulėti, stumtis pirmyn. Tapome puikia komanda – žmona geriau išmano ir pastebi vienus dalykus, aš – kitus, taip vienas kitam padedame, pataisome. Bet mums gera viskuo dalintis“, – sako Saulius.
„Fotografija visai netikėtai tapo didele mūsų gyvenimo dalimi. Kadaise buvo tapusi ne tik darbu, bet ir užimdavo visą laisvalaikį. Ilgainiui, atsirado kitų pomėgių, kurie išstūmė fotografiją iš laisvalaikio sferos, bet foto ir video sfera mes vis dar kvėpuojame, visur ir visada tai pastebime, vis dar tuo gyvename, tai – mūsų šaknys“, – jam antrina ir žmona Karolina.
Paklausti, kodėl nusprendė užsiimti netradicine fotografijos kryptimi – fotografuoti produktus, o ne šeimynines šventes ar peizažus, fotografų duetas teigia, kad pačioje pradžioje savo „arkliuko“ ieškojo bandymų keliu – įamžino ir vestuves, ir krikštynas, ir kitokius renginius. Tačiau, Karolinos teigimu, visų sričių apimti negali, nes vienokios taisyklės yra verslo fotografijoje, visai kitokio „galmūro“. Moteris įsitikinus, jog kuo siauresnę sritį pasirenki, tuo geresniu jos specialistu tampi. „Tiesa, kad ir kiek skirtingų sričių būtume išmėginę, kone labiausiai iki šiol žavi portreto žanras. Jis visuomet turi paslėpto žavesio“, – sako fotografė.

Menas – gyvenimo palydovas
Nors Černevičių šeimos gyvenime fotografija – ir hobis, ir darbas. Greta jos jaunos šeimos gyvenime – daugybė naujų atradimų. Saulius atradęs video kūrybą, o menininkės gyslelę turinčiai Karolinai labai patinka tapyti. Kartu su tapyba į gyvenimą netikėtai atėjo ir keramikos amatas.
Nors tapyboje Karolina yra naujokė, ir, kaip pati sako, kol kas neaišku, kur visi šie pabandymai nuves, tačiau ji jau yra nutapiusi Nyderlandų tapytojo J.Vermejerio paveikslo „Pienininkė“ reprodukciją, kuri su tapybos studijos „ART‘yn“ vadovės Žanetos pagalba jau buvo eksponuojama ir parodoje. „Procesas truko gana ilgai, tačiau patirtis buvo neįkainojama. Na, o keramika – tai kita mano terapija. Atsėdėjus ilgas valandas prie kompiuterio, retušuojant nuotraukas, nėra nieko geriau, kaip sustingusias rankas pramankštinti dirbant su moliu. Ne vienerius metus fotografuoju kitų rankomis padarytus gaminius, ilgainiui pradėjo kankinti apčiuopiamumo ilgesys. Tad nutariau pabandyti šį amatą ir pati, o pabandžiusi niekaip negalėjau atsitraukti – keramika mane užbūrė. Dabar ją atrandu labai pamažu, bet su dideliu entuziazmu“, – apie naujus atradimus pasakoja moteris.
Savo laikiną keramikos kampelį K. Černevičienė įkūrė jai ypatingoje vietoje – augalų prieglaudoje „Gyvybės langelis“ Kaune. Čia ji ir savanoriauja, padeda prižiūrėti ir gydyti augalus. Dabar Karolina atvira – savo gyvenimo ji neįsivaizduoja ne tik be fotografijos, bet ir be augalų. Ir ne tik darbo aplinkoje, bet ir Veiverių krašte įsikūrusiuose namuose. „Mano erdvėje tiesiog privalo būti „žaliasis“ kampelis“, o augalų „prieglaudoje” esantis augalų kiekis išties įspūdingas, buvimas čia ne tik įkvepia – tai ypatingas laikas su savimi“, – sako menininkė.
Visgi šalia visų kitų veiklų Černevičių šeimoje pagrindine vis tiek išlieka fotografija. Kaip žinia, žiema dėkinga švenčių gausa, kurių proga įsiamžinti nori ne vienas, todėl vis dar ketinantiems įsiamžinti šventinėje fotosesijoje Karolina ir Saulius pataria neužmiršti, jog net ir fotografijose svarbu nuoširdus džiaugsmas, geri santykiai ir ramybė.
„Kuo daugiau nuotraukose asmeniškumo, tuo nuotrauka vertingesnė, o, metams bėgant, jos sentimentalioji vertė išaugs dešimteriopai. Tad vietoj to, kad rezervuotumėte laikąiš anksto paruoštoje studijoje, pasvarstykite pasikviesti fotografą į savo namus, savo komforto zoną. Po daugelio metų, žiūrėdami į nuotraukas, prisiminsite ne tik tai, kokie buvote jauni, bet nuotraukos primins ir namus, kuriuose tuo metu gyvenote, iš kurių, galbūt, jau būsite išsikraustę, o visos šeimos rankomis papuošta Kalėdinė eglutė bus tokia vienintelė ir tik jūsų. To asmeniškumo nerasite net gražiausiai išpuoštose fotostudijose,“ – patarimu dalijasi fotografijos mokytojas Saulius, prasidėjusių metų proga kartu su žmona linkėdamas šiltų, tikrų emocijų ir gražių prisiminimų, dėmesingumo, savitarpio supratimo ir atjautos. Ir, žinoma, nepamiršti to, kas svarbiausia – džiaugtis vieni kitais bei atkurti ryšius su artimais draugais ar šeimos nariais.
Rimantė Jančauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt