PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Lapkričio 29 d. 16:15

Šimtas M. Lūžienės gyvenimo metų – tokie, kaip ir Lietuvos

Alytus

Įsimintinos gimtadienio akimirkos pačių artimiausių žmonių rate. Iš kairės – žentas Vytautas, dukra Vera, jubiliatė M. Lūžienė, dukra Onutė.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt


62491

Petro ir Magdalenos Lūžų namuose Dzūkų kaime, Būdviečio seniūnijoje, seniai nebuvo tiek žmonių, kiek jų susirinko praėjusį šeštadienį. Pirmiausia – savieji, giminės: keturi anūkai, du proanūkiai, kai kurie jų net iš užsienio, iš Norvegijos sveikinti močiutės sugrįžo. Taip pat – būrys svečių iš rajono centro. Nes proga – tikrai ypatinga: namų šeimininkei Magdalenai Lūžienei tą dieną sukako lygiai 100 metų.

luziene-su-rima-ir-margeliu.jpg

Pas Magdaleną Lūžienę ir savivaldybės meras Artūras Margelis, Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Rima Šukienė su dovanomis atvažiavo. Savivaldybėje jau daugelį metų gyvuoja tradicija – meras pasveikina visus rajono gyventojus, švenčiančius gyvenimo šimtmetį. „Lazdijų žvaigždei“ jis sakė, jog ne taip dažnai 100 metų jubiliejai rajone pasitaiko, gal tik tris ar keturis kartus per metus. Retam Dievas skiria tokį ilgą gyvenimo kelią nueiti. Gal net neįmanoma jiems parodyti tiek pagarbos ir dėmesio, kiek jie iš tiesų yra verti. Jie – mūsų tautos pamatas, padėję išsaugoti Lietuvą, jos kalbą, istoriją, jos autentiką. Tokią, kokią šiandien turime. O tokiam žmogui kaip M. Lūžienė, kurios gyvenimas nuo pat jaunystės – sunkus, sudėtingas, paženklintas tremtimis, artimųjų netektimi, mūsų dėkingumas yra begalinis. Ko gero, iš aukščiau jai buvo duota jėgų likimo smūgius ištverti.

Tremties niekuomet nemėgo prisiminti

Šiandien pati jubiliatė jau sunkiai prisimena visas datas, svarbiausius gyvenimo įvykius. Jai sunku rikiuoti mintis ir dėl klausos sutrikimų. Tačiau ją mielai pavaduoja dukros Ona ir Vera, kurioms kartu su mama taip pat teko patirti tremtinių dalią. Tiesą sakant, tremtyje jos ir gimė. Kaip pasakoja vyriausioji Lūžų dukra Onutė Valukonienė, šiuo metu gyvenanti Rudaminoje, mama tremtyje, Permės srityje, praleido 20 metų. Ištrėmė ją kartu su tėvais iš šio kaimo ir beveik iš tos pat vietos, kur šiuo metu stovi Lūžų namai. Nebuvo jie turtingi ūkininkai, tik gausia šeima, gerais vaikais galėjo didžiuotis. Tačiau du sūnūs, M. Lūžienės vyriausias ir jauniausias brolis, buvo puskarininkiai, tarnavo Alytuje, o frontui pasitraukus į Vakarus su bendraminčiais išėjo į mišką ir tapo partizanais. Todėl tėvus ir ją, seserį Magdaleną, išvežė kaip partizanų šeimos artimuosius per patį pirmąjį vežimą – 1945-aisiais. O. Valukonienė sako, jog mama niekuomet nemėgo pasakoti apie Sibire praleistą laiką. Sakydavusi, kad jai labai skaudu tuos metus prisiminti. Ten, Sibiro žemėje, ji palaidojo abu savo tėvus. Ten gavo žinią, kad žuvo ir abu broliai partizanai: vienas buvo pašautas dar tais pačiais 1945-aisiais, kitas suimtas ir sušaudytas kalėjime 1947-aisiais. Jų kapų iki šiol niekas nežino...

Visą gausią jubiliatės M. Lūžienės giminę išblaškė pokario metai: kiti du broliai taip pat kalėjo, buvo ištremti į Sibirą, bausmę atliko akmens anglies kasyklose. Kurie suspėjo, pasitraukė į Vakarus: brolio dukra – į Australiją, mamos sesuo – į Jungtines Amerikos Valstijas, į Baltimorę, kur jas priglaudė ten jau anksčiau išvykę ir įsitvirtinę giminaičiai.

Giminių nuoširdumas nepamirštas ir po 50 metų

Iš Sibiro po 20 metų į savo gimtąjį kaimą ji grįžo jau su šeima: vyras Petras, tikras žemaitis nuo Plungės, kurį sutiko ir šeimą su juo sukūrė jau Sibire, bei dvi dukros – Onutė ir Vera. O. Valukonienė, tada jau įkopusi į 11-uosius savo gyvenimo metus, puikiai prisimena tą kelionę namo. Ir tai, kad grįžę gimtųjų namų beveik neberado – troba, ir taip buvusi menka, per dvi dešimtis metų visiškai sugriuvo. Giminaičių gerumo ir nuoširdumo dėka galėjo prisiglausti jų namuose: iš pradžių – mamos pusbrolio Antano Kiseliausko, vėliau – kito pusbrolio Albino Kiseliausko šeimose. „Ar galite įsivaizduoti, dėdė Albinas, gyvenantis daugiabučio namo 2 kambarių bute, mus keturis priėmė į vieną kambarį, o pats su savo šešių žmonių šeima talpinosi kitame kambaryje. Virtuve, suprantama, teko dalintis visiems dešimčiai. Ar šiandien atsirastų žmogus, kuris taip aukotųsi dėl kitų?“ – retoriškai klausė ponia Onutė. Nors nuo to laiko jau praėjo kiek daugiau nei 50 metų, ji su tėvais bei sese Vera sako ir šiandien jaučianti begalinį dėkingumą tiems mamos giminaičiams, niekuomet to fakto jie nepamirštantys. Ir vėliau, kai savo žemėje pradėjo statytis namus, daugybė to kaimo žmonių, giminių ir kaimynų, jiems talkino. Juk pinigų nebuvo, viskas buvo daroma tik talkomis.

Gelbėjo kantrybė ir tikėjimas

Magdalena su vyru Petru dirbo laukininkystės darbus Aštriosios Kirsnos tarybiniame ūkyje. Vėliau – valytoja Aštriosios Kirsnos mokykloje. „Niekuo neišsiskiriantis gyvenimas. Po karo tokių buvo tūkstančiai. Lietuviai išsibarstė po visą pasaulį“, – sako O. Valukonienė. Ji prisimena, jog po Nepriklausomybės atkūrimo mama neieškojo jokio išskirtinio dėmesio ar lengvatų. Tiesa, tėvų turėtas žemes atgavo, tik jau kitoje vietoje, nes dauguma turėtos žemės buvo užstatytos Dzūkų kaime besikuriančių žmonių namais. Bet dėl to ji nepyko, sakydavo, kad žmonės iš jos nieko neatėmė, kur jiems davė sklypą statybai, ten ir statėsi... Toje vietoje, laukuose už dabartinių Lūžų namų, dar kelios obelys, kurias sodino mamos brolis, išlikusios. Tik tiek iš buvusio gyvenimo...

Labai geranoriška, nuoširdi, kitus atjaučianti. Tokia visą gyvenimą. Ir be galo tikinti. Kartais namiškiams atrodydavo, jog gal net perdėtai. Kantri ir užsispyrusi. Tokius pagrindinius mamos būdo bruožus vardijo dukra Onutė. Gal tie bruožai ir padėjo M. Lūžienei ištverti tremties sunkumus, netektis, nepriteklių. Dievas apdovanojo puikia sveikata, nes iki šiol jokių rimtų susirgimų neturėjusi. Tik akių operaciją. Bet ir ta – tik dėl senatvės. Klausa silpna, sunkiau vaikščioti. Bet į bažnyčią ypatingomis progomis ji dar važiuoja. Ir tą dieną, kai šventė savo šimtmetį, iš ryto ji dalyvavo šv. Mišiose Rudaminos bažnyčioje. Buityje tėvams susitvarkyti padeda kartu gyvenanti dukra Vera.

Toks tas šimto metų gyvenimas. Ko gero, ne atsitiktinai M. Lūžienė yra gimusi tais metais, kai Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę, su Lietuva kartu ji švenčia savo jubiliejų. Juk jei gerai pagalvosi, jos gyvenime atsispindi visa Lietuvos istorija: broliai, žuvę dėl tėvynės laisvės, tėvų kapai Sibire, jos neišsipildžiusios viltys siekti mokslo, nes iki išvežimo mokėsi Aštriosios Kirsnos dvare įsikūrusioje žemės ūkio mokykloje, kelias atgal į Tėvynę ir naujakurystė tėvų žemėje. Detaliai visam šitam gyvenimui surašyti, ko gero, reikėtų ne plonesnės knygos nei Lietuvos istorija.