Šimtametė merui Nerijui Cesiuliui padeklamavo Alytui dedikuotą eilėraštį

Alytus

Alytaus miesto savivaldybės nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Alytaus miesto savivaldybė

„Pirmiausia Jums linkiu sveikatos. Ir tapti vyriausia Alytaus miesto gyventoja – pragyventi visus ilgaamžius“, – sveikindamas 100 metų sulaukusią Veroniką Jonavičienę sakė Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis.

„Iš pavardės Jus acimenu, vis girdziu per televizorių praneša, bet iš matymo tai pirmųsyk“, – atsakė jam Veronika.

Alytuje V. Jonavičienė apsigyveno būdama 80-ies metų. Kaip yra sakiusi artimiesiems – „gyva papuoliau in rojų“. Iki 95-erių ji dar gyveno viena – pati savimi pasirūpindavo, pasigamindavo valgyti, tik reikėdavo produktų nupirkti. Pastaruosius penkerius metus močiutė gyvena globojama jauniausios dukros Anelės Volungevičienės.

Vos atvykusi į Alytų, Veronika parašė miestui dedikuotą eilėraštį – jį padeklamavo ir merui, ir susirinkusiems artimiesiems.

Alytus mano širdžiai artimas miestas,
Nes šį pasirinko mano vaikai.
Išvarginta rūpesčių ir kaimiško darbo
Ir aš pailsėt atėjau.

Bet kartais sustoju prie lango
Ir laukiu, kas mane pastebės,
Kas su šypsena pakels ranką,
Kada skambutis prie durų pakvies.

Savo sodybą aplankau tik sapne
Mintimis nubudus ryte.
Dar širdis norėtų ją puošt kaip kadais,
Bet rankos atsako: „Jau ne, jau ne.“

Šiame jautriame eilėraštyje šimtametė dalijasi širdies šiluma Alytui, ilgesiu savo sodybai. Šeimos puoselėjamą sodybą senolė pernai dar aplankė, o šiemet jau pasigroži dukros Anelės nufilmuotais vaizdais.

Didžioji Veronikos gyvenimo dalis prabėgo Lazdijų rajone, netoli Seirijų – Onciškių kaime. Kaip ir daugumai to meto kaimo moterų, jai teko dirbti visus įmanomus darbus. Vaikai prisimena, kaip mama veždavo į Kauną ar Druskininkus parduoti slyvas, žąsis. Už parduotas slyvas ji yra pirkusi „šūbą“ – taip anksčiau vadindavome kailinius.

Ji pati ir verpė, audė, mezgė, siuvo, vėlė veltinius.

Namuose nuolat dūzgė staklės. Dukra Anelė rodo mamos austus divonus, rankšluosčius.

„Kad rankos klausytų, mokėtau, paaustau ir dabar“, – sako šimtametė. Ir miega ji ant pačios siuvinėtų pagalvėlių.

Veronikos gyvenime netrūko nei džiaugsmo, nei skausmo. Ji pagimdė 12 vaikų, tačiau net dvi dukrelės tragiškai žuvo – paskendo, kai vienai buvo 3-eji, kitai – 5-eri. Iš likusių 10 vaikų šiandien gyvi septyni. Vyras mirė būdamas 86 metų. Beveik 100 metų sulaukė ir jos mama.

Jubiliejaus proga šimtametę sveikino ir 20 anūkų, 26 proanūkiai bei du proproanūkiai.

„Buvo proga visus suskaičiuoti, nes užsakėme sveikinimą per televiziją“, – šypsosi jubiliatės dukra A. Volungevičienė.

Veronika, baigusi 3 skyrius, turi nepaprastą atmintį ir talentą kurti eiles. Ji yra parašiusi eilėraštį ir apie paskutinį skambutį.

Mūsų vaikiškas juokas nurimo
Paskutinio skambučio aiduos
Ir daugiau nebebus pratęsimo
Nebėra šiam romanui kreidos.

Nežinia, kokios sutemos laukia
Tuščiame ateities traukiny.
Šią akimirką tapom suaugę,
Nesupratę, kad mes jau vieni.

Čia liko mūsų paslaptys ir klaidos.
Čia liko mūsų laimingi šypsniai, ašarų lašai.
Čia liko mūsų pats gražiausias laikas,
Kurio, atrodo, buvo tiek mažai.

Paskutinįkart kylanti saulė
Mus grąžins į mokyklos klases.
Ir pabirsim kaip smiltys iš saujos
Į skirtingas pasaulio puses.

Veronika atmintinai deklamuoja ir Maironio „Trakų pilį“, o dainos – neatsiejama jos gyvenimo dalis.

„Nesvarbu, kad mama sunkiai dirbo, dirbdama ji visada dainuodavo, niūniuodavo, visą laiką su daina, vis kita ir kita. Ir niekada nesinervindavo, nepykdavo. Gal čia ir bus jos ilgaamžiškumo paslaptis?“ – vienas per kitą svarsto šimto metų jubiliejų švenčiančios moters vaikai.

Močiutė ne tik dainuoja, bet ir meldžiasi – malda ją lydi visą gyvenimą. Ir dabar ji išklauso sekmadienines Mišias.

Dukra Anelė parodo mamos ranka rašytą sąsiuvinį – savotišką šv. Mišių dienoraštį, kuriame ji užsirašydavo, kuris kunigas aukojo Mišias, ką per pamokslą sakė.

Kituose sąsiuviniuose nugulusios vaikų istorijos, eilės, sveikinimai, užuojautos...

„Kai atsikėlė gyventi į Alytų, nutrūko darbai, atsivėrė kitos mintys“, – sako dukra Anelė, dabar mamos pasakojimus, dainuojamas dainas ir deklamuojamus eilėraščius įrašinėjanti į telefoną.

Veronika šventai laikėsi mitybos režimo – sočiai valgyti reikia iki pietų, pusryčiams kaime buvo sriuba, pietūs sotūs, o vakarienei pakanka šilto pieno su medumi.

Ir pasninkas jos gyvenime buvo tikras, o ne simbolinis, dėl bendros sveikatos, organizmo apvalymo. Vaikai juokauja, kad ir jie pasninkavo, kol gyveno su mama.

„Dėl dezinfekcijos“ močiutė paragauja ir mokos likerio.

Ar turėjo Veronika svajonių? Ji džiaugiasi, kad išsipildė svarbiausia: kad nė vienas vaikas nebūtų prasikaltęs, nė vienas nebūtų nė vienai parai uždarytas.

Veronikos išmintis, ramybė, gyvenimo būdas ir gebėjimas rasti džiaugsmo kasdienybėje – tikras lobis šiuolaikiniame pasaulyje.

Galbūt ilgaamžiškumo paslaptis ir yra ta širdies švara, ramybė ir gyvenimas su daina?

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt