Šilutė turi jam grąžinti pagarbą

Klaipėda

Rudame lauko akmenyje iškaltos raidės sunkiai įskaitomos. Parašyta, kad čia ilsisi garbusis Pamario krašto mecenatas Hugo Sheu. Petro Skutulo nuotr.

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt

78938

„Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia. Prie pastarųjų priklausė ir buvusio Šilutės dvaro savininkas, krašto ekonomijos patarėjas, filosofijos garbės daktaras Hūgas Šojus“, – skaitome Petro Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“, išleistoje 1994 m.

Balandžio 1 d. Šilutėje paminėtos 174–osios H. Šojaus gimimo metinės.

„Teesie jo siela įpinta į amžinybės vainiką, nes jo kūnas ilsėtis ramybėje negalėjo“, – taip knygos „Senoji Šilutė“ paskutinį skyrių, skirtą H. Šojui, užbaigia šviesios atminties Petras Jakštas, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties jubiliejiniu medaliu už knygą „Senoji Šilutė“ ir „Sidabrinės nendrės“ premija – už ilgametę kraštotyros veiklą. 1995 m. Šilutės rajono savivaldybė įsteigė šį iki šiol kasmet teikiamą garbingiausią apdovanojimą, kuris teikiamas už ypatingus nuopelnus ir krašto garsinimą. P. Jakštas, sporto laimėjimais garsus Liudas Čičirka ir dailininkė Eva Labutytė buvo pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premija įvertinti asmenys.

Sutapimas, kad tais 1995 m. „Sidabrinės nendrės“ premija apdovanota ir knygos „Senoji Šilutė“ iliustratorė Eva Labutytė – dailininkė, sukūrusi M. Mažvydo, L. Rėzos, Vydūno, D. Kleino, J. Bretkūno, K. Donelaičio, M. Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus.

kaps-14-1-1024x706.jpg

Susirinko ir prisiminė

Balandžio 1 d., pirmadienį, per pietus prie H. Šojaus kapo, esančio senosiose dvaro kapinėse netoli Šilutės pirmosios gimnazijos, pagiedoti susirinko Vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“ choras, vadovaujamas Valterio Matulio, gimnazistės su kanklėmis ir gausus būrys gimnazijos bendruomenės, kuri ir rūpinasi bei prižiūri H. Šojaus kapą. Dalyvavo Šilutės H. Šojaus muziejaus atstovų, nes būtent restauruotame H. Šojaus dvare dabar veikia Šilutės muziejus.

Ceremonijai vadovavo pora gimnazistų, kurie priminė, kad kasmet balandžio 1 d. miestelėnai susirenka prie šio kapo pagerbti mecenato H. Šojaus atminimo: prisiminti jo darbus ir atsakyti į klausimą, kiek mes esame verti tų darbų, kaip mes galime pratęsti juos, kad miestas gyvuotų, gražėtų, klestėtų.

Kuo šiandien pradžiugintume H. Šojų?

Pirmasis atsakyti į šį klausimą pakviestas Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus tik pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir padėkojo Pirmosios gimnazijos bendruomenei už rūpinimąsi H. Šojaus kapo priežiūra – direktorei Laimai Spirgienei ir ypač gimnazistams, kurie neužmiršta šios šventos vietos, aplanko, tvarko. Ant kapo padėta žvakučių, gėlių.

H. Šojus buvo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios mecenatas, dovanojęs statybai žemės, o šių metų birželio 5 d. bažnyčia skaičiuos pamatinio akmens padėjimo 106-ąsias metines. Ar H. Šojus dar galėtų didžiuotis mūsų bažnyčia ir jos parapijiečiais? Atsakyti į šį gimnazistų klausimą paprašyta bažnyčios kunigo Remigijaus Šemeklio.

„Šojus kalbėjo vokiškai, tačiau domėjosi ir lietuvių kultūra, rinko lietuvių tautosaką, kūrė muziejų, manau, jam buvo brangūs ir šio krašto žmonės, ir brangus tikėjimas, kad Dievui pagarbinti buvo statoma ir bažnyčia“, – sakė R. Šemeklis primindamas, kad ateidami prie šio žmogaus kapo prisimename visus tuos darbus, jo ūkiškumą ir puikias idėjas, kaip šią vietą iš pelkių paversti gražiu ir klestinčiu miestu.

susirink-14-1-1024x682.jpg

Ant H. Šojaus dovanotos žemės stovi ir Šilutės pirmoji gimnazija. H. Šojus buvo puikus tėvas savo dviem sūnums ir dukrai, mirus žmonai, vienas augino savo vaikus. Jis buvo tarsi mokytojas. Ar nenusiviltų šiandien H. Šojus dėl šių dienų mokyklos? Į tokį klausimą atsakyti teko gimnazijos direktorei L. Spirgienei, kuri pacitavo H. Šojaus žodžius: „Aš visą gyvenimą nugyvenau daug dirbdamas“. Tarnavęs apskrities, parapijos ir šalia gyvenančių žmonių labui, anot L. Spirgienės, jis padovanojo daug žemės bendruomenės reikmėms, dvaras klestėjo, buvo pavyzdinis ūkis ir kultūros centras, plėtėsi ir turtėjo ir Šilutės miestas.

Kuo galėtų pasidžiaugti mecenatas H. Šojus, pasivaikščiojęs po šiandieninį Šilutės H. Šojaus muziejų? Į tai atsakė muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, priminusi aptiktą 1931 m. balandžio 1 d. straipsnį, kuriame rašoma, kad vėlyvą keliautoją visada pasitinka rūmų langų šviesa, kuri dega iki vėlumos, čia dirba nepavargstanti siela, kuri dovanoja gyvenimui savo įvairiapusį triūsą. Anot I. Skablauskaitės, ir šiandien H. Šojus galėtų didžiuotis dabartine Šilokarčema, Šilute, ir pravėręs dvaro, dabartinio muziejaus duris, rastų kuo pasididžiuoti.

H. Šojus rinko tautosaką – dainas, patarles ir kitką. Tuo naudojamės ir dabar. Gimnazistai, pritardami sau kanklėmis, užtraukė vieną iš tų senovinių dainų.

Visi susirinkusieji sustojo tylos minutei.

Gal 350 metų?

Šviesios atminties šilutiškis Julius Balčiauskas šalia H. Šojaus kapo pasodino paties skiepytų medelių, jau išaugusių į medžius. Visa šių dvaro kapinių teritorija – tik žalia žolė su taku ir ilgaamžiais medžiais. Atokiau nuo H. Šojaus kapo rymo ąžuolas, kurio kamieno apimtis – 5,20 metro. Anot sutikto šilutiškio Egidijaus Vidrinsko, jam galėtų būti 350 metų. Pažvelgus į šį milžiną, lyg ir kyla klausimas, kodėl toks gamtos paminklas nepažymėtas? Paliekame šį klausimą specialistams.

mokiniai-14-1024x552.jpg

Šiek tiek liūdnų gaidų

P. Jakštas knygoje „Senoji Šilutė“ rašo: „Šojus mielai leido miestui plėstis savo žemėje. Pagal Klaipėdos – Tilžės plentą nusausino žemę, nutiesė kelius – būsimąsias gatves, žemę suskirstė sklypais, palei Šyšą supylė apsauginį pylimą, kad potvynio vandenys nebeužlietų Šilutės. Visi tie darbai jam kainavo apie 35 000 aukso markių. Apie 50 margų geriausios žemės išdalijo nemokamai: apskrities ligoninei, pradinei mokyklai, savivaldybės įstaigai bei gaisrinei, klebonijai ir bažnyčiai statyti, Zudermano aikštei įrengti, uostui ir turgaus aikštei praplėsti ir siaurajam geležinkeliui į uostą nutiesti. Labai gražų atminimą Šilutės miestui jis paliko įrengdamas parką“. 1926 m. minėdamas savo 80 metų amžiaus sukaktį, H. Šojus šį gražų parką su daugybe jo mėgtų beržų prie Šyšos padovanojo miestui.

H. Šojus dirbdavo dieną ir naktį, kartais net iki 3-4 valandos. Tada jis rašydavo. Prieš gyvenimo pabaigą ėmė rūpintis amžinojo poilsio vieta. 1932 m. rugpjūtį parašė laišką Šilutės evangelikų parapijos klebonui, prašydamas po mirties kūną palaidoti šioje Šilutės bažnyčioje ir specialioje lentoje įrašyti nurodytą tekstą, kurio pabaigoje turėjo būti: „Šios bažnyčios įkūrėjas“.

azuolas-14-696x1024.jpg

H. Šojus mirė 1937 m. liepos 25 d., būdamas 92 metų. Klaipėdos krašte jau siautėjo hitlerininkai. Parapijos bei bažnyčios įkūrimo nuopelnus ėmė savintis kiti… Tad H. Šojų palaidojo senose dvaro kapinėse. Ant kapo buvo pastatytas juodo švediško granito paminklas.

Pasibaigus karui, 1945 m. gegužės mėnesį šios kapinės buvo panaikintos. Paminklai nuversti, kapai buldozeriu sulyginti. P. Jakštas knygoje mini, kad verčiant H. Šojaus paminklą, traktorius įlūžęs ir sutraiškęs rūsį, kuriame buvo karstas. Kur dingo paminklas, nėra žinoma. O kapinėse buvo įkurta Šilutės pavarų gamyklos liejykla.

Buvusias kapines primena tik šimtametės liepos. P. Jakštas knygoje rašo: „Žmogui, kuris per savo gyvenimą tiek daug gero padarė, kuris net 250 margų geriausios žemės visuomeniniams reikalams padovanojo, pagailėjo dviejų kvadratinių metrų žemės, kuri jo kūną dengė“. P. Jakštas knygą užbaigia viltinga gaida, jog kada nors „kas nors prisimins tą kuklų, ramų, dorą, darbštų, teisingą ir sąžiningą žmogų, palikusį gilius pėdsakus Šilutės istorijoje. Gal tada jo atminimas bus pagerbtas plačia monografija ir tinkamu paminklu. Redde quod debes – atiduok, ką privalai. Taip, Šilutė turi jam grąžinti pagarbą“.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt