PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2024 m. Balandžio 17 d. 11:31

Šilalės rajono miškų savininkai nežinioje: institucijos painiojasi – kaltų nėra

Šilalė

BNS / Fotobankas nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Pranešimas spaudai


298346

Tūkstančiai privačių miško savininkų gavo grasinančius laiškus apie atrastas pelkes, šlapynes, medžius, bet išaiškėja, kad pačios institucijos susipainioja tarp augimviečių. Kaip išspręsti rebusus niekas nežino.

Pasimetė skroblynuose

Štai kovo pabaigoje Lietuvos miškų valdymo standarto rengimo darbo grupės ekspertai lankėsi Šilutės ir Šilalės rajonuose ūkininkaujančio Antano Tarvydo miškų valdose.

Antanas Tarvydas turi apie 500 hektarų miško, tačiau nustatytos saugomos teritorijos stipriai sumažino ūkininkavimo plotus. Jo miške buvo nustatyta ir Europinės svarbos natūrali miško buveinė – skroblynai. Net ir akylai teritoriją apžiūrėjusiems ekspertams atvipo žandikauliai – ministro patvirtintos buveinės – skroblynų, čia net kvapo nėra.

„Tie skroblynai ne tik mano miške nustatyti. Žinoma, priskyrė, programą įvykdė – bet ar teisingai?“, – nusistebėjo A. Tarvydas.

Vykdant Europos Sąjungos (ES) direktyvą Lietuvoje 2011–2014 metais buvo atlikta inventorizacija ir išskirtos vietos Europinės svarbos natūralioms buveinėms. Kad šis darbas buvo atliktas nekokybiškai jau buvo rašyta ir kalbėta ne kartą.

Pasak A. Tarvydo, miškotvarkos dokumentuose aiškiai matosi, kad čia sodintas miškas. Ministro pasirašytuose dokumentuose nustatytas skroblynas, o realiai 1,5 ha plote auga 3 pavieniai skroblai.

„Jei norima suformuoti skroblyną, kur augimvietės atitinka, tai formuokime“, – išeitį siūlo A. Tarvydas.

Pasak jo, realiai jo valdomame plote auga 62-ų metų kultūrinės kilmės eglynas. „Po 8 metų, kuomet eglynas jau bus brandus, jį bus galima kirsti. Tad duokite pinigų, aš tą plotą tuomet užsodinsiu skroblais“, – išeitį siūlo A. Tarvydas. – Dabar gaunasi, kad dėl kelių skroblų turiu likimo valiai palikti 1,5 ha eglyno mišką pūti“.

Antanas Tarvydas piktinosi: „Brandžius eglynus puola ligos ir dar neleisti jų kirsti – logikos nematau“.

A. Tarvydas teigė, kad biurokratų savivalė pakerta norą turėti mišką.

„Iš vėžių išmuša biurokratų siauras mąstymas – tai kas brandu – supūdykim, o kito miško – neprižiūrėkime. Ūkinė veikla paremta tuo, kad brandų mišką nukirtai, atsodini ir paraleliai prižiūri kitus plotus. Iki 15 metų norint užauginti, reikia investuoti, o investuoti nebus iš ko, jei negausi pajamų. Dabar norima brandžius ir pusamžius miškus pasiimti nustatant buveines“, – pasakojo A. Tarvydas.

A. Tarvydas valdininkų veiklą prilygino tiesiog privačių miškų nacionalizavimu.

„Ūkiniai miškai buvo įsigyti be apribojimų ūkininkauti, o štai saugomuose plotuose iš anksto žinojome, ko negalima daryti. Buvo aiškumas. Tačiau dabar kažkas užsimanė „prasukti biznelį“ – pristeigti tam tikrą skaičių buveinių“, – piktinosi A. Tarvydas.

Problemos neišspręstos

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriaus pavaduotojas Miškų instituto veiklai Dr. Marius Aleinikovas teigia, kad situacija su Europinės svarbos natūralių buveinių steigimu naujose teritorijose Lietuvoje nepatenkinti ne tik privačių miškų savininkai, bet ir Valstybinė miškų urėdija.

Dr. M. Aleinikovas sako, kad A. Tarvydo situacija tipinė. Visų nesusipratimų priežastis – išskiriant vietas buveinėms dažnai nutinka taip, kad išskiriama teritorija neatitinka buveinių kriterijų. Be to, Lietuvoje buveinių atrankai naudoti kriterijai nesutapo su pagrindiniais ES buveinių interpretacijos vadove parašytais kriterijais. Europinės svarbos natūralioms buveinėms buvo skirti didžiuliai miško plotai per daug nesiaiškinant, ar juose yra ką saugoti.

Galima sakyti, taip stabdomas ūkininkavimas miškuose, kadangi buveinėms skirtose teritorijose yra labai apribojamas ūkininkavimas.

„Pati direktyva, manau, yra gera. Visgi skirtingos šalys šią direktyvą vykdė atsižvelgdamos į savo gamtines sąlygas. Štai Lenkijoje tokių buveinių steigtos ten, kur ūkininkavimas ir taip yra problematiškas – kalnuotose vietovėse. Švedija ir Suomija didžiąja dalimi jas įkūrė taip pat ten, kur ūkininkauti neapsimoka – šiaurinėse dalyse. Visgi Lietuvoje buveinės steigiamos ir ūkiniuose miškuose. Tai yra savotiškas parodoksas, nes saugomos vertybės atsirado ūkininkaujant miškuose, o jas saugant, jau reikalaujama nustoti ūkininkauti“, – pasakojo dr. M. Aleinikovas.

Anot jo, kiek Lietuvoje išskirtų Europinės svarbos buveinių neatitinka joms taikomų kriterijų, galima tik spėlioti.

Dr. M. Aleinikovas mato dar vieną painiavą – skirtingos institucijos saugomas teritorijas žymi skirtinguose sistemose ir nėra dalinimosi informacija praktikos. „Ir čia kartais atsiranda nesusipratimų, nes miško savininkas turi pats vos ne kasdien tikrinti, ar jo miške staiga neatsirado saugotina teritorija. Buvo ir taip, kad žemėlapyje pažymėtas senas miškas, nors pusė to ploto patenka į jaunuolyną. Dėl tokios klaidos miško savininkas jaunuolyne nieko negali daryti, nes teoriškai žemėlapyje pažymėta buveinė. Taip neturėtų būti, o vieninga sistema įneštų daugiau tvarkos“, – pasakojo Dr. M. Aleinikovas.

Pasak Privačių miškų savininkų asociacijos (PMSA) direktorės Giedrės Šlevinskės, kiekvienas miško savininkas atrastų bent vieną tokią valdą, kuri visiškai neatitinka įregistruotos buveinės.

„Sulaukiame daugybės skambučių ir laiškų su nusiskundimais. Miško savininkai sako, kad dalis išskirtų buveinių atitinka kriterijus, tačiau yra nemažai tokių, kurios išskirtos klaidingai –kriterijų neatitinka. Be to, žmonėms nėra aišku, kur rasti teisingą informaciją apie įsteigtas buveines. Neturint miškininkystės išsilavinimo ar patirties, tai nėra taip lengva“, – sakė PMSA direktorė G. Šlevinskė.

Anot G. Šlevinskės, svarbu akcentuoti ir tai, kad ką savininkas būtų galėjęs gauti ūkininkaudamas, nebegaus. Kompensacijos už draudimą ūkininkauti tokiuose miškuose yra labai mažos, o kelias joms gauti yra tikrai ilgas. Tokią valdą ir parduoti bus sunkiau, o jei ir pavyktų, kaina gali būti ženkliai nuvertėjusi.