Šiaulių maltiečių vadovei – „Gerumo angelo“ nominacija

Šiauliai

Aurimo Šatokino nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

308891

Birželio viduryje Kriaunose, Rokiškio r., įvyko Maltos ordino pagalbos tarnybos renginys, suburiantis šimtus maltiečių iš visos Lietuvos. Tai ne tik bendra šventė, kurios tikslas – maltiečių pasižadėjimas kovoti su skurdu, bet ir metų geriausiųjų apdovanojimai. Šiemet „Gerumo angelo“ apdovanojimas skirtas Šiaulių maltiečių grupės vadovei Aušrai Simonavičiūtei. „Tokio jautraus įvertinimo tikrai nesitikėjau. Galvojau, kad už tai, ką darai, neturi būti apdovanota. Jei sieksime titulų ir įvertinimų, tuomet ko verti mūsų darbai?“ – šypsosi Aušra.

Savanorystė – didžiąją dalį gyvenimo

„Gerumo angelo“ apdovanojimas gali būti teikiamas tiems maltiečiams, kurie organizacijoje savanoriauja ne mažiau kaip penkerius metus. Aušra su Šiaulių maltiečiais pradėjo darbuotis pasaulį sukausčius karantinui dėl koronaviruso pandemijos, tačiau rūpintis silpnesniaisiais ir pažeidžiamaisiais ji pradėjo žymiai anksčiau, dar gyvendama Klaipėdoje, iš kur yra ir kilusi.

„Esu meilės emigrantė. Prieš dešimt metų iš meilės atsidūriau Šiauliuose“, – nusišypso jauna moteris, su vyru čia auginanti sūnų.

Maltietė neslepia – Šiauliai jai pradžioje labai nepatiko, reikėjo priprasti prie to, kad čia nėra artimųjų: tėvų, senelių, draugų. Dabar šiame mieste ji jaučiasi sava, o labiausiai prisijaukinti miestą, susirasti draugų ir veiklų jai padėjo būtent savanorystė.

„Klaipėdoje mano veikla buvo susijusi su Dvasinės pagalbos jaunimo centru. Organizuodavau „Sniego gniūžtės“ stovyklas, buvau ir dalyvė, ir vadovė. Tai stipraus emocinio pagrindo formavimo stovyklos. Jose jaunimą iš skirtingų socialinių sluoksnių siekiama labiau integruoti į visuomenės gyvenimą, kad jie jaustųsi mažiau atskirti“, – mena moteris.

Tačiau atsitiko nelaimė – sudegė medinė bažnytėlė, kurioje buvo laikomi „Sniego gniūžtės“ daiktai, dalis informacijos buvo prarasta. Tada Aušra pradėjo savanoriauti jaunimo organizacijoje „Bendraamžiai“, rengė mokymus apie narkotikų žalą, teko ir pačiai skaityti paskaitas jaunuoliams.

Moteris tuo pat metu ir mokėsi – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete baigė vadybos studijas, vėliau – vadybos magistro studijas Kauno technologijos universitete. Dirbo vienoje miesto įmonėje, o studijų metu pagal „Erasmus“ programą išvyko praktikos į Olandiją, kur kelerius metus vykdė pačios parengtą projektą „Jaunasis verslininkas“.

„Grįžusi iš Olandijos visiškai nenorėjau dirbti Lietuvoje. Mane stebino verslo kultūra, požiūris į darbuotojus, neįgalius žmonės, todėl vėl panorau savanoriauti. Bandžiau organizacijoje „Niekieno vaikai“, bet man pritrūko laiko – juk turėjau rūpintis ir savo šeima. 2020-aisiais atradau maltiečius, su tuomete grupės vadove Brone Vainauskiene radome ryšį, supratau, kad šioje organizacijoje liksiu“, – šypsosi pašnekovė.

Iš­kil­min­ga Mal­tie­čių die­nos da­lis pra­si­dė­jo Kriau­nų Die­vo Ap­vaiz­dos baž­ny­čio­je, kur šv. Mi­šias au­ko­jo mal­tie­čių vys­ku­pas Da­rius Tri­jo­nis. Jo pa­moks­las pra­si­dė­jo Die­vo žo­džiu: „My­lėk sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį.“ (Klau­di­jaus Dris­kiaus nuo­tr.)

Liūdina kaimynų abejingumas

Maltiečių organizacijoje Aušros talentai atsiskleidė, po kelerių metų savanorystės ji tapo Šiaulių grupės vadove. Moteris sako, kad ją labai džiugina gerų žmonių bendrystė ir tai, kad darant gerus darbus matomi teigiami pokyčiai: „Padėjome benamiui, kuris Šiaulių rajone sausį nušalo kojų pirštus, pasveikti, išvykti į slaugos namus, nakvynės namus. Anglijos piliečiui, meilės emigrantui, besislepiančiam nuo grasinimų ir neturinčiam būtinų dokumentų, pasibaigus romanui su lietuve, pagelbėjome gauti dokumentus ir grįžti į namus. Taip pat Šiaulių maltiečiai susidraugavo ir su NATO kariais iš Italijos, kurie parėmė maltiečių globojamus senjorus ir vaikų dienos centrą dovanomis ir dėmesiu.“

Aušra džiaugiasi, kad tiek gerų žmonių, kiek sutiko savanoriaudama, ji turbūt gyvenime nebūtų sutikusi, jei dirbtų įprastus darbus. Tačiau kartais labai prislegia matomas senjorų skurdas, vienišumas, socialinė padėtis visuomenėje.

„Jie negauna kažkokių gyvybiškai svarbių dalykų vien dėl biurokratinių trukdžių... Liūdina ir žmonių abejingumas. Lankau žmones namuose, jiems du kartus per savaitę nešu maltiečių sriubos, kartais bandau priprašyti kaimynų, kad jie vienišus žmonės savo daugiabutyje aplankytų, pasidomėtų, gal ko reikia ir pan. Bet sunku pasiekti abejingų žmonių širdis“, – sako Aušra.

Jai pačiai kartą teko išgyventi situaciją, kai kažkokios nuojautos paraginta penktadienio vakarą su savo sūnumi aplankė vienišą močiutę ir rado ją gulinčią ant grindų. Nors Aušra buvo prašiusi kaimynų senjorę prižiūrėti, šie atsisakė. Dėl tokio abejingumo serganti senolė ant grindų tarp virtuvės ir svetainės išgulėjo apie 12 valandų, o virtuvės viryklės dujos buvo atsuktos...

„Aš nuo ryto iki vakaro galvoju apie globojamus žmones, ar jiems viskas gerai, ir tokio paties požiūrio tikiuosi iš kitų. Liūdna, kad tiek daug abejingų žmonių. Mums reikėtų daugiau savanorių, įsitraukiančių į veiklas“, – sako ji, kviesdama šiauliečius neapleisti tų, kuriems reikia pagalbos.

Bir­že­lio vi­du­ry­je Kriau­no­se, Ro­kiš­kio r., įvy­ko Mal­tos or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos ren­gi­nys, su­bu­rian­tis šim­tus mal­tie­čių iš vi­sos Lie­tu­vos. (Klau­di­jaus Dris­kiaus nuo­tr.)

Negali nepadėti

Aušra neslepia, kad neretai savanorystei skiria daugiau laiko, nei privalu, ir džiaugiasi, kad Šiaulių maltiečiai dabar turi pačių susitvarkytas numojamas patalpas Vytauto g. 149, apie 40 savanorių globoja 44 senjorus, o sriubą jiems neatlygintinai išverda MB „Deileta“.

Tiesa, ji pastebi, kad visuomenės požiūris į savanorius keičiasi: „Didžiajai daliai žmonių per koronaviruso pandemiją susiformavo visiškai kitoks požiūris. Karantino metu juk mes visi buvome uždaryti, o mūsų globojami asmenys savo namuose dėl įvairių aplinkybių yra nuolat. Jie vieniši ir visada laukia pagalbos. Karantinas buvo mūsų paskatinimas skirti daugiau dėmesio vienas kitam, kitiems žmonėms, įdėti pastangų tokioms veikloms.“

Aušra cituoja šviesios atminties filosofą Leonidą Donskį, kad savanorystė – šansas augti, tobulėti. „Iš tikrųjų per visus savo metus, atiduotus savanorystei, galiu pasakyti, kad kiekviena diena yra skirtinga. Kiekvienas įvykis, atvejis yra unikalus, reikalaujantis skirtingų išteklių: žinių, emocijų, psichologinių savybių. Savanorystė stiprina asmenybę, nes, padėjęs kitam, padedi ir sau augti, tobulėti, pasisemi žinių kitiems netikėtiems atvejams“, – kalba moteris.

Auš­ra Si­mo­na­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad mes, žmo­nės, gi­mę ne im­ti, o duo­ti. (Auš­ros Si­mo­na­vi­čiū­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt