Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja: vie­nuo­ly­nas – san­dė­lis – ga­le­ri­ja

Šiauliai

Da­bar­ti­nės Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos pa­sta­to pro­jek­tas bu­vo sle­pia­mas nuo cent­ri­nės val­džios Vil­niu­je. Pra­dė­ta sta­ty­ba de ju­re bu­vo gy­ve­na­mo­jo na­mo pri­sta­ty­mas, ku­rio pa­skir­tis – na­mų val­dy­bos san­dė­lis, o de fac­to – su­pro­jek­tuo­ti Pa­ro­dų rū­mus. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

188170

Tę­siant pa­si­vaikš­čio­ji­mą Šiau­lių bul­va­ru, neį­ma­no­ma Vil­niaus g. ne­pas­te­bė­ti Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos. Po praei­vio ko­jo­mis pla­čiai at­ver­tas laip­tų glė­bys kvie­čia pa­ly­pė­ti aukš­tyn į erd­vias pa­ro­dų sa­les. La­ko­niš­kas ku­bo fa­sa­das, vit­ri­ni­niai lan­gai by­lo­ja apie praei­to šimt­me­čio ant­ros pu­sės no­va­to­riš­ką ar­chi­tek­tū­ri­nę dva­sią. Re­tas šiau­lie­tis ži­no, kad šio ob­jek­to pa­skir­tis tuo­met bu­vo sle­pia­ma. Rai­dą žy­mi trys bū­viai: vie­nuo­ly­nas – san­dė­lis – ga­le­ri­ja.
 

Foto galerija:

Legenda laukia įrodymų

Šiaulių dailės galerijos pastatas, statytas XX a., jungtinis: senoji dalis – tarpukariu statytas gyvenamasis namas, naujoji – architekto Aleksandro Petrikausko projektuotas ir 1977 m. pastatytas priestatas.

Senieji Šiaulių miesto gyventojai šneka, kad galerija atsirado pristačius priestatą prie seno gyvenamojo namo, kuris esą buvo vienuolynas. Remiantis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos informacija, 1930 m. liepą į Šiaulius atvyko kunigas jėzuitas Benediktas Andruška. Jis apsigyveno dovanotame name Vilniaus g. Šis namas tebestovi ir dabar – tai dalelė dabartinės galerijos.

Namas buvo mūrinis, dviejų aukštų. B. Andruškos rūpesčiu tuoj pat buvo sujungti du apatiniai kambariai ir įrengta koplytėlė, kuri veikė ne vienus metus, kol buvo statoma dabartinė Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia.

Seno namo fasadas pasislėpė naujojo erdvėse. Jį išduoda storos sienos. Senojoje dalyje įsikūrusi administracija.

Slėptas projektas

Naująjį pastatą projektavęs architektas Aleksandras Petrikauskas abu pastatus sujungė, vieną fasadą integruodamas į kitą. Lakoniškos taisyklingos kubo formos, erdvės, perdengiančios viena kitą, dideli langai, lyg kabantis bulvare fasadas, – unikalus praeito šimtmečio architektūros objektas yra vertinamas kaip geriausias minėto architekto kūrinys.

Įdomu tai, kad pradėtas pastato projektas buvo slepiamas nuo centrinės valdžios Vilniuje. Bet turėjo Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininko (dabar atitiktų Savivaldybės mero) Viliaus Kazanavičiaus palaikymą. Geriausia slėpti matomiausioje vietoje – pačioje Šiaulių ašyje, populiariame pėsčiųjų bulvare. Pradėta statyba de jure buvo gyvenamojo namo pristatymas, kurio paskirtis – namų valdybos sandėlis, o de facto architektas A. Petrikauskas gavo užduotį suprojektuoti Parodų rūmus.

Ambicingas sumanymas

Viena priežasčių, kodėl šiauliečiai žaidė šias slėpynes su Vilniumi, buvo ta, kad vietos menininkai turėjo ambiciją tapti antraisiais po sostinės, kur anuomet neseniai buvo atidaryti Parodų rūmai.

Septintajame XX a. dešimtmetyje aktyviai kūrėsi tuomečio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetas ir jauniems menininkams labai reikėjo erdvės kūrybai, meninei raiškai bei ekspozicijų salių. Pedagogas skulptorius Aloyzas Toleikis, būdamas Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, inicijavo parodų salės atsiradimą.

„Vilniuje buvo pastatyti Parodų rūmai (kur dabar yra Šiuolaikinio meno centras), tai Šiaulių menininkams buvo ambicija irgi turėti savo Parodų rūmus“, – sako Šiaulių dailės galerijos direktorė Ernesta Šimkienė. Ji pamena šią istoriją girdėjusi pasakojant a. a. prof. Vytenį Rimkų.

Net jau pastačius, įrengus ir atidarius galeriją, buvo bandoma pusmetį ar bent keletą mėnesių slėpti faktą, kad čia vyksta menininkų parodos.

„Kad miesto meno bendruomenė žinojo – tai faktas. Bet, kiek man žinoma, V. Kazanavičius, kuris tuo metu buvo VPK pirmininku, paprašė V. Rimkaus, kad bent tris mėnesius nepasirodytų jokių tekstų spaudoje apie tai, kad čia vyksta parodos, jokios recenzijos ir pan.“ –
apie slaptą dailininkų ir valdžios intrigą pasakoja E. Šimkienė.

scan0023.JPG

Gimė laisvė

Pradėti kaip slaptas projektas Parodų rūmai užgimę tapo vienu vizualiausių statinių ir meno traukos centrų mieste: vyko parodos, veikė kavinė, rinkdavosi menininkai, kadangi čia pat buvo įsikūrusi ir Lietuvos dailininkų sąjungos būstinė.

Iš pradžių priklausęs Lietuvos dailininkų sąjungai, vėliau pastatas, kaip struktūrinis padalinys, atiteko tuomečiam etnografiniam „Aušros“ muziejui. Atkūrus nepriklausomybę, 1992 m. kovo 30 d. Šiaulių dailės galerija kartu su Vilniaus Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) tapo pavaldūs Lietuvos parodų direkcijai. Kartais net buvo sakoma, kad Šiaulių galerija – ŠMC filialas. 1997 m. galerija perduota miestui.

Atsiskyrus nuo muziejaus, parodų veikla plėtėsi: tai nebebuvo tik ekspozicijos, bet kiti renginiai, alternatyvūs šiuolaikinio meno projektai.

Jei galerija būtų žmogus, galėtume sakyti, kad slaptas jos užgimimas, ambicijos tapti Parodų rūmais kaip sostinėje nuo vaikystės suformavo linkusį intriguoti ir eksperimentuoti charakterį.

„Galerija visą laiką turi eksperimentinės dvasios: ir mūsų projektai, ir festivaliai čia visuomet turi drąsos. Ypač ankstesniais laikais, kai žmonės buvo mažiau visko matę, o šiuolaikinis menas buvo naujiena, tai mūsų menininkai, pamatę, kaip Vakaruose yra daroma, ir čia įgyvendino drąsių idėjų, vyko performansų, festivalis „Žuvys“. Tai kūrė miesto dvasią. Tame 1990-ųjų laisvės fone vyko pokyčių. Manau, kad tokioje drąsoje gimęs projektas ir ambicingas miestas, leidęs statyti pastatą sau, Vilniui nekontroliuojant, ir padiktavo tokį drąsos, laisvės, eksperimento kelio idėją“, – apie Šiaulių galerijos erdvėse gimstančius projektus sako E. Šimkienė.

Vilniaus gatvė – arterija

Daugelyje miestų meno įstaigos steigiamos centre, nebent veiklos formatas ar istorinė vieta diktuoja kitaip. „Yra miesto meno įstaigų tinklas lyg žemėlapis, pagal kurį gali keliauti iš vienos galerijos į kitą. Kai anksčiau dar buvo Šiaulių universiteto dailės galerija, tai buvo galima sakyti, kad bulvaras viena galerija prasideda, kita pasibaigia“, – juokauja E. Šimkienė.

Ten, kur lyg srautu teka gyvenimas, vyksta ir žmonių judėjimas. Vilniaus gatvė – viena iš stambiausių Šiaulių arterijų.

„Mums labai svarbu būti miesto centre, ašyje. Kai darome renginius, mes labai dažnai juos išplečiame į viešas erdves, tarkime, skulptūras ar grafičius pristatome, tai jie tarsi susiveja į bendrą tinklą. Arba atidarome parodą su kita meno institucija, tarkime, Fotografijos muziejumi, tai labai patogu ir lankytojams, ir dalyviams migruoti“, – sako galerijos vadovė.

Laukia pokyčiai

Pats galerijos pastatas mažai keitėsi. Aplinka – taip: rekonstruotas bulvaras, apleista ar užstatyta kaimynystė.

„Matyti, kad tai sovietinio laikmečio statinys, bet tada jis buvo pažangus ir net dabar puikiai atrodo. Jau 2021-ieji metai, bet jis neatrodo moraliai pasenęs. Lakoniškas, aiškios konstrukcijos, truputį primenantis kubą – labai aiški, švari architektūra“, – sako galerijos vadovė E. Šimkienė.

Dailės galerijos pastatas buvo statomas kaip sandėlis, todėl nebuvo tinkamai apšiltintas, dėl to ilgainiui sienose atsirado plyšių, ėmė skverbtis drėgmė, žiemą – šaltis. Fasado šiltinimo darbai numatyti kitąmet – kaip savotiška dovana galerijos oficialaus 30-mečio proga. Daugiau nei keturis dešimtmečius tarnaujantis grindų parketas atnaujintas šį rugpjūtį. O vidaus remontas ar rekonstrukcija – ateities planuose.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt