Šiaulietiška dvasia Vokietijoje: apie naują gyvenimą ir gimtinės ilgesį

Šiauliai

EtapliusŠaltinis: Etaplius.lt

„Ar turite kokios nors informacijos apie Šiaulių miestą? Šiuo metu gyvename Vokietijoje ir norime pristatyti savo gimtąjį miestą?“ – tokiu klausimu prasidėjo mūsų pažintis su Viktorija, kai ji sūnumis Luku ir Roku užsuko į Šiaulių turizmo informacijos centrą. Netrukus pokalbis apie turistinius leidinius virto dar viena šilta „Globalių Šiaulių“ istorija – apie patirtis, netikėtumus ir atradimus svečioje šalyje.

Iš Pakruojo kilusi šiaulietė Viktorija su šeima jau beveik metus gyvena vakarinėje Vokietijos dalyje, netoli sienos su Olandija. Jos vyras, gimęs ir augęs Vilniuje, yra kariškis – dėl tarnybos jis buvo komandiruotas į Vokietiją trejiems metams. Šeima nusprendė vykti kartu. „Iš pradžių buvo daug nežinomybės. Labiausiai nerimavome dėl vaikų – kaip jiems seksis pritapti naujoje aplinkoje“, – pasakoja moteris.

Tarptautinė mokykla

Dvylikametis Rokas ir keturiolikmetis Lukas lanko netoli namų esančią tarptautinę mokyklą Olandijoje. Praėję tam tikras atrankos ir priėmimo procedūras, abu berniukai buvo priimti į mokyklą, kurioje tarp mokinių yra ir keletas lietuvių. Lukas, šiuo metu besimokantis 9-oje klasėje (nors Lietuvoje dar būtų aštuntokas), sako, kad mokytis čia gerokai lengviau nei Lietuvoje – mokymas grindžiamas kūryba ir praktiniais užsiėmimais. Jo broliui Rokui priešingai – arčiau širdies liko lietuviška mokykla, su pažįstamais klasės draugais ir gimtąja kalba.

„Kaimelyje, priemiestyje, kuriame gyvename, nėra kitų lietuvių šeimų, todėl palaikome ryšį su lietuviais, gyvenančiais Olandijoje. Su kaimynystėje gyvenančiais vokiečiais bičiuliški santykiai kol kas neužsimezgė – bendraujame tik tiek, kiek to reikalauja aplinkybės. Didžiausia kliūtis – kalba: mes nemokame gerai vokiškai, o jie angliškai kalba tik išimtiniais atvejais,“ – šypsosi Viktorija, šiuo metu besimokanti jų kalbos.

Kasdienybės ritmu

Viktorija rūpinasi ne tik savo šeimos gerove, bet ir aktyviai dalyvauja NATO karininkų bendruomenės veikloje – prisideda prie renginių organizavimo, kuriuose atsiranda proga reprezentuoti savo šalį, puoselėti lietuviškumą ir stiprinti Baltijos šalių bendrystę. „Neseniai, atsižvelgę į mūsų rekomendacijas, iš turo po Baltijos šalis grįžo amerikiečių šeima,“ – džiaugsmu dalijasi šiaulietė.

Šiauliečiai sėkmingai įsilieja į naują aplinką ir pamažu prisijaukina naują rutiną. „Tai priklauso nuo paties tavęs – kiek norėsi įsileisti tos aplinkos į savo kiemą, tiek jos ir bus“, – įsitikinusi Viktorija. Šeima seka šalies naujienas, keliauja ir atranda naujas vietas, stengiasi dalyvauti vietinėse šventėse, kurias vokiečiai labai mėgsta. Tuo moteris įsitikino tik nuvykusi – jiems teko sudalyvauti Oktoberfeste – garsiausiame alaus festivalyje, puoselėjančiame šimtmečių tradicijas.

Naujos patirtys

Gyvendama Vokietijoje, Viktorija susidūrė su mums lietuviams neįprastais dalykais – pavyzdžiui, popieriniais laiškais, kurių ten vis dar gerokai daugiau nei Lietuvoje. „Keista ir tai, kad mokyklose sporto šakos keičiasi kiekvieną sezoną – kas kelis mėnesius vaikai pradeda vis kitą, todėl nespėja įgauti meistriškumo nė vienoje. Kita vertus išbandyti save skirtingose srityse – taip pat privalumas“, – pasakoja moteris. Tačiau, pasak jos, bet koks mums keistokai atrodantis dalykas – tai jų kultūros, kasdienybės, dalis. „Mes atvykome mokytis, pažinti, patirti, o ne kažką keisti. O skirtumai padeda suvokti, kiek daug gero turime Lietuvoje ir kaip kai kuriais atvejais esame pažengę – net pralenkę pačius vakariečius“, – sako šiaulietė.

Gamta ir... krepšinis?

Vokietijoje labai populiarus futbolas, todėl čia netrūksta galimybių jį žaisti. Tuo tarpu su krepšiniu – visiškai kita situacija, ir tai Viktorijos šeimai yra didelis praradimas. Lietuvoje jaunesnysis sūnus Rokas žaidė krepšinį, tačiau čia net kieme, kur reljefas nelygus ir yra didelis nuolydis, berniukai neturi galimybės juo mėgautis.

Laisvalaikį šeima mėgsta leisti gamtoje, lankydama naujas vietas. Gyvendami Lietuvoje, šiauliečiai taip pat dažnai leisdavo laiką keliaudami pažintiniais takais, mėgaudamiesi miškų ramybe ar dalyvaudami orientaciniuose žygiuose.

Gimtinės ilgesys

„Gyvenant svetimoje šalyje, labiausiai trūksta artimųjų ir draugų, nors jie mus ir dažnai aplanko“, – atvirauja Viktorija. Pasak sūnaus Luko, taip pat labai pasigendama lietuviško maisto: giros, varškės, sūrelių. Pradžioje šeimai teko susidurti su nemenkais iššūkiais renkantis maisto produktus – ribotos kalbos žinios vertė klaidžioti po parduotuvę, bandant rasti varškę ar nenusipirkti grietinės vietoje jogurto. Moteris pasakoja, kad mėgstamų varškės sūrelių šios šalies parduotuvėse tiesiog nėra – jie tarsi dangiški migdolai. Todėl tam tikrų produktų tenka ieškoti specializuotose parduotuvėse. „Trūksta visko, kas sava...“ – ilgesingai nusišypso šiaulietė.

Remiamas turinys

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt