Šiandien sunku patikėti: prieš kelis amžius Jiezno rūmai galėjo prilygti Versaliui ar Nesvyžiui

Kaunas

Jiezno rūmų vaizdas 1855 m. Vladislovo Sirokomlės piešinys.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

178162

Šiandien žvelgiant į Pažaislio vienuolyno komplekso, Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios didybę ir interjero puošnumą, galime tik įsivaizduoti, kokie didingi ir prabangūs galėjo būti tuo pat laikotarpiu, XVII a. antroje pusėje, statyti Jiezno dvaro rūmai – buvusi LDK didikų Pacų giminės rezidencija. Vieni didžiausių Abiejų Tautų Respublikoje rūmai bemaž du šimtus metų liudijo Pacų giminės politinę, ekonominę ir kultūrinę galią, o XIX–XX a., vykstant sudėtingiems istorijos procesams valstybėje, buvo negrįžtamai sunaikinti…

Kristupo Zigmanto Paco jubiliejus – proga atsigręžti į praeitį
Šiemet minimas Lietuvos didžiojo kanclerio Kristupo Zigmanto Paco 400 metų nuo gimimo jubiliejus skatina vėl prisiminti Pacų giminės simboliu tapusių Jiezno rūmų istoriją. Šis straipsnis yra veikiau pažintinis, jame pateikiama rūmų istorija yra užrašyta naudojantis antriniais šaltiniais, viešai skelbta kitų autorių medžiaga, todėl nepretenduoja į istorinį tikslumą, iš anksto atsiprašome už galimus netikslumus bei interpretacijas (red. pastaba).

Pacų rezidenciją Jiezne kai kurie istorikai yra linkę vadinti lietuviškuoju Versaliu ar Nesvyžiumi. Pasakojama, kad Pacų rūmų puošnumas nustebino patį Lenkijos karalių ir Lietuvos Didįjį kunigaikštį Joną Kazimierą Vazą. Esą jis, lankydamasis Jiezne, ir ištaręs sparnuotą frazę: „Vertas Pacas rūmų, o rūmai – Paco“. Šią versiją nagrinėjusio istoriko Vytauto Kuzmicko teigimu, jeigu karalius ir lankėsi Jiezne, tai galėjo atsitikti 1664 m.
Kaip buvo iš tikrųjų, vargu ar sužinosime. Iki šių dienų iš puošnių, didelę teritoriją užėmusių Jiezno dvaro rūmų belikę pora atskirų pastatų, nutolusių vienas nuo kito 60 metrų atstumu. Juos skiria užstatyti sklypai. Tai – vakarinis rūmų fligelis ir rytinio fligelio šiaurinė dalis su antstatu. Vakarinis korpusas leidžia susidaryti šiokią tokią nuomonę apie vidaus patalpų planavimą, šildymo būdą, puošybos elementus, aukštos meninės vertės sieninę tapybą. Tačiau šiuos niekuo neišsiskiriančius pastatus nebent vaizduotėje galima susieti su buvusia dvaro didybe, apie kurią pasakoja Jiezno istorijos gaivintojo Vytauto Guso pastangomis rytiniame pastato sparne įkurtas Jiezno grafystės Pacų muziejus.
Minėtame muziejuje galima apžiūrėti ir Pacų dvaro maketą, kurį pastato savininkas V.Gusas sukūrė, remdamasis istorine medžiaga ir išlikusiais piešiniais. Jiezno dvaro pastatų išdėstymą ir proporcijas jis palygino su Pažaislio vienuolyno planu. Pasak jo, atstumas tarp dviejų pastato sparnų ir Pažaislyje, ir Jiezne buvęs 80 metrų. Šias prielaidas turėtų patvirtinti ir archeologiniai tyrimai. Nors centriniai rūmai sugriauti, orientyras – išlikę bokšto pamatų fragmentai.

Konferencijoje – apie baroko epochos įtaką rūmams

Gegužę vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „LDK didikų Pacų giminė ir Lietuvos barokas“ architektūros istorikas, architektas, architektūros paveldo ekspertas Marius Daraškevičius skaitė pranešimą tema „Jiezno dvaro rūmai: nuo itališkos villa iki prancūziškos chateau“. Jis sužadino klausytojų smalsumą savo įžvalgomis, kaip Jiezno dvaro rūmai galėjo atrodyti ankstyvuoju, brandžiuoju ir vėlyvuoju baroko epochos laikotarpiais. Jiezno rūmai Pacams priklausė nuo 1633 metų iki 1807 m. ir, anot M.Daraškevičiaus, išgyveno visus barokui būdingus meninės raidos etapus.
Iš plačios Pacų giminės su Jieznu per šį laikotarpį labiausiai buvo susijusios trys šeimos, kiekviena iš jų į rūmų atnaujinimą įnešė savo indėlį.

Neatsiliko nuo itališkų architektūros madų
Pirmieji Jiezno dvaro savininkai – Lietuvos pakancleris Steponas Pacas (1587–1640) su žmona Ana Marcibela Rudamina-Dusėtiške. 1633 metais S.Pacas dvarą įsigijo iš Reginos Holovčinskaitės-Kiškienės ir valdė jį septynerius metus.
Steponas Pacas Jiezno dvaru susidomėjo dėl dviejų galimybių – jam norėjosi išplėsti Prienų seniūnijos valdas, taip pat neatsilikti nuo kitų to meto garsių didikų, turėjusių savo reprezentacines rezidencijas. Šalia pagrindinių kelių, vedančių į Vilnių, Kauną, Gardiną, įsikūręs Jieznas labai tiko tokiam giminės ekonominio, kultūrinio ir politinio centro steigimui.
Apie Stepono Paco laikmečio rūmų būklę žinoma labai nedaug, galimai jis įsigijo jau mūrinius rūmus. Kokius pakeitimus jis spėjo atlikti, nėra žinių. Tačiau jo meninį skonį, vyravusias architektūrines tendencijas atspindi tuo pat metu jo funduota Šv.Teresės bažnyčia Vilniuje, kurios statyba rūpinosi karaliaus dvaro architektas Constante’as Tencalla. Šioje bažnyčioje pakancleris S.Pacas atgulė amžinojo poilsio.
Architektūros istorikas M.Daraškevičius spėja, kad S.Paco rūmai Jiezne galėjo būti atnaujinami, sekant 17 a. pirmoje pusėje paplitusį, ankstyvajam barokui būdingą itališkąjį užmiesčio vilos stilių. Pagal pavyzdinį to meto patalpų išplanavimą didikų rūmų viešosioms erdvėms buvo priskiriama: vestibiulis, priėmimų salė, galerija arba lodžija. Pirmajame pastato aukšte buvo planuojami ir privatūs apartamentai šeimininkams. Paprastai jie būdavo įrengiami priešingose vestibiulio pusėse (dešinėje ir kairėje): po tris – keturias patalpas vyrui ir atskirai žmonai (kiekvieną apartamentą sudarė keletas prieškambarių, miegamasis, kabinetas, kuris pasitarnaudavo, kaip koplytėlė, biblioteka). Didesnių rūmų antrajame aukšte tokie pat apartamentai buvo įrengiami ir svečiams. Šalia jų būdavo reprezentacinė salė.
Kitas rūmų etapas siejamas su Stepono sūnumi, Lietuvos didžiuoju kancleriu Kristupu Zigmantu Pacu (1621–1684). Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karo metu Jiezno rūmai buvo nuniokoti, o bažnyčia sugriauta, todėl apie 1662 metus K.Z.Pacas ėmėsi jų atstatymo.
Vedęs karaliaus Jono Kazimiero Vazos žmonos, karalienės Liudvikos Marijos Gonzagos, rūmų damą Klarą Izabelę de Mailly, K.Z.Pacas greitai įsitvirtino LDK politinėje viršūnėje, todėl galėjo įsirengti savo padėties vertus rūmus, kurie garsėjo puošnumu ir prabanga. Kartu jis rūpinosi ir kitų pastatų rekonstrukcija bei statyba, pavyzdžiui, Vilniaus rūmų Šv.Jonų gatvėje restauracija, Gardino rūmų, Varšuvos medinės rezidencijos Belvederio, taip pat Pažaislio vienuolyno statybomis.
M.Daraškevičiaus teigimu, po XVII a. vidurio karo Jiezno rūmai gynybinės funkcijos neprarado. Pacas planavo rūmus su įtvirtinimais, fortais, tačiau ar taip buvo padaryta, patikimų žinių nėra.
Iš 1721 m. Jiezno dvaro inventoriaus žinomas kiek tikslesnis kiemo pastatų išdėstymas. Centrinius rūmus puslankiu juosė dviejų aukštų pastatai. Kiemo teritorija buvo aptverta mūro siena, kurios kampuose stovėjo du mūriniai bokštai – juose veikė kalėjimo patalpos. Prie vartų stovėjo sargybinė, o greta jos – buvo du arsenalai, kuriuose saugotos patrankos, kita amunicija. Vartų dešinėje buvo arklidės, greta maštarnia – patalpa arklių įrangai ir inventoriui laikyti.
Giliau kieme, dešinėje ežero pusėje stovėjo rūmai ir galimai – oficina. Kita oficina buvo priešingoje kiemo pusėj – inventoriuje ji vadinama ūkvedžio namu. Tarp šių dviejų pastatų kiemo centre buvo saulės laikrodis. 1674 metų laiške minimas ir lobynas, biblioteka, archyvas. Dvarui priklausė sūrinės, svirnai bei kiti ūkiniai pastatai, nors jie šiame inventoriuje neaprašyti.
Anot M.Daraškevičiaus, kas buvo rūmų atnaujinimo architektas, nėra žinoma. Tačiau iš K.Z.Paco susirašinėjimų ryškėja, kad prie Jiezno rūmų akmens puošybos darbų, kaip ir Pažaislyje, galėjo dirbti italas architektas Pjetras Putinis ir skulptorius Džovanis Maria Merlis. Laiškuose minimos marmurinės durų apkalos, įtaisytos Paco ir jo žmonos apartamentuose. Panašu, kad Pacienės kambariai buvo dešinėje ežero pusėje. Galima rasti užuominų apie rūmuose naudotas prabangias medžiagas, stiklo lipdybą, K.Z.Pacas laiške prašo Džovanio Merlo lipdinių nedažyti mėlynai, kad dekoracijos nebūtų panašios į esančias Pažaislyje.

Pacų rūmų atnaujinimo pagrindiniai darbai buvo baigti 1671 m. Kaip rūmai atrodė, atskleidžia 1855 m. Vladislovo Sirokomlės piešinio kopija ir kiek vėlesnė Napoleono Ordos akvarelė. Joje matomas tipiškas XVII a. vilos tipo pastatas – stačiakampio plano, dviejų aukštų, su rūsiu, kurio fasade centrinė dalis išryš-kinta viršutiniu (trečiu) aukštu. Pastato kampų išorinei apdailai naudoti rustai (grubiai aptašyti akmenys nusklembtais kampais). Galiniame pastato tūryje buvo du bokšteliai.
Pagal XVII a. pastatams būdingą schemą pirmame aukšte per visą rūmų ilgį galėjo tęstis vestibiulis. Tik įėjus vienoje vestibiulio pusėje virš galvos buvo balkonas orkestrui, kitoje pusėje –įėjimas į lodžiją, iš kurios atsivėrė vaizdas į parką. Po lodžija buvo įrengta grota, tuo metu ypač madinga aristokratų rūmuose. Iš vestibiulio į antrąjį aukštą vedė platūs laiptai, čia buvo reprezentacinė salė, kurios sienos galimai buvo dekoruotos Olimpo dievų puotos vaizdais. Pasak M.Daraškevičiaus, panaši salė tuo metu buvo suprojektuota ir Sapiegų rūmuose Vilniuje, Antakalnyje.
Remiantis XIX a. pirmoje pusėje netoli Jiezno, Ustronėje, gyvenusio Stanislovo Moravskio užrašytais prisiminimais, iš kiemo į rūmų vestibiulį spiraline linija vedė ilgi, platūs, marmuru iškloti laiptai.
Rūmai buvo dengti emaliuotomis, plieno spalvos čerpėmis, bokštus vainikavo konkorėžio formos smaigai. Durų portalą galėjo puošti juodojo marmuro kartušas su puošniai įrėmintu Pacų giminės herbu – jis yra išlikęs ir šiuo metu saugomas Alytaus kraštotyros muziejuje.

Rezidenciją dailino pagal prancūzišką pilių pavyzdį
Jiezno rūmus pagal Prancūzijoje vėlyvuoju baroko laikotarpiu vyravusią cheteau (pilies) stiliaus madą dar labiau išplėtė ir išgražino kitas dvaro valdytojas – Pacų giminaitis, Lietuvos didysis raštininkas Antanas Mykolas Pacas (1722–1774) su žmona Terese Radvilaite-Paciene. M.Daraškevičius atkreipė dėmesį į tuo laikotarpiu pasikeitusį aristokratų gyvenimo būdą, kuriam buvo pritaikomos ir rūmų patalpos. To laikotarpio rūmuose reprezentaciniai ir privatūs apartamentai išliko, tačiau daugiafunkcės salės jau nepakako, moderniai XVIII a. visuomenei reikėjo saloninių patalpų neformaliam bendravimui, todėl didikų rūmuose buvo papildomai įrengiamos reprezentacinės patalpos su valgomuoju, miegamuoju, kabinetu ir t.t.
Pagal šį pavyzdį buvo išplėsti ir Jiezno rūmai: buvo pristatyti vakarinis ir rytinis fligeliai, kuriuose ir galėjo būti įkurdintos minimos patalpos. Amžininkai mini Antano ir Teresės Pacų baltuosius kambarius, galimai įrengtus prašmatniu Liudviko XV ir Madam Pompadur rokoko stiliumi.

A.M.Pacas sau tai galėjo leisti, nes vedė Teresę Barborą Radvilaitę, atsinešusią didelį kraitį. Iki šių dienų rūmų projektas neaptiktas, tačiau apie jų dydį galima spręsti iš amžininkų aprašymų bei piešinių, pavyzdžiui, iš Stanislovo Moravskio piešto rūmų korpusų išdėstymo plano.
Kaip teigia Vikipedia, XVIII a. antroje pusėje Pacai pastatydino rūmus, kuriuose buvo 12 salių, 52 kambariai ir 365 langai (pagal mėnesių, savaičių ir dienų skaičių metuose), rūmus puošė freskos, marmuras, paauksuoti medžio raižiniai, Venecijos veidrodžiai, puošnios koklinės krosnys, parketas. Rūmų kompleksą sudarė septyni korpusai: šeši dviaukščiai šonuose ir vienas triaukštis su bokštais centre. Rūmus supo didžiulis parkas su tvenkiniais bei kaskadomis.

Jiezno dvaro žlugimas
Jiezno rūmų nykimas prasidėjo, kai jie atiteko A.M.Paco anūkui Liudvikui Mykolui Pacui (1780-1835), paskutiniam senos lietuvių didikų giminės vyriškosios lyties palikuoniui. Įtrauktas į teismus dėl skolų privatiems asmenims, priverstas aiškintis dėl senų giminės kreditų, netesėtų įsipareigojimų dvasinėms institucijoms, 1807 m. jis turėjo palikti Jiezno dvarą cariniam eksdivizijos teismui, iš tų dvarų vykdančiam išieškojimus kreditoriams. Divizijos generolas, senato vaivada L.M.Pacas kovėsi Napoleono kariuomenėje, rėmė 1831 m. sukilimą, vadovavo sukilėlių korpusui, buvo jų laikinosios vyriausybės narys. Sukilimui pralaimėjus, Pacas pasitraukė į užsienį, mirė Izmire, Turkijoje. O Jiezno rūmai, perėję į nepatikimas rankas, 1837 m. sudegė ir liko istorijos užmaršty.
Parengė Dalė Lazauskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt