Sesių Laumių tikslas – užbaigti karą

Šiauliai

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.lt

368997

Dvi šiaulietės Audronė Salatkaitė ir Giedrė Gudonytė jau kurį laiką žinomos kaip Sesės Laumės. Prasidėjus rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, moterys suprato, kad ilgiau nebegali sėdėti sudėjusios rankų, taigi tapo šaulėmis ir ėmė visaip, kaip tik įmanoma, remti už savo – ir mūsų – laisvę kovojančią šalį. Karui tęsiantis ne vienus metus, savanorės tikina: moterys gali viską.

Gelbės gyvybes

2022 m. vasario 24 d. abi moterys užpildė paraiškas įstoti į Šaulių sąjungą, o ten susitiko antrą kartą gyvenime. Pasak jų, tai, kad įstojo, turėjo labai daug įtakos tolesniam jų judėjimui. „Mus suvedė bendras tikslas. Patriotiškumo jausmas išaugo, prasidėjus karui Ukrainoje. Jeigu daugeliui žmonių tas jausmas iki tol miegojo, tai tądien tikrai atgijo“, – tvirtina Giedrė.

„Man tai buvo toks lūžis: aš turiu žinoti, kuo būsiu naudinga, ką galiu padaryti dėl savo valstybės ir dėl esančiųjų šalia, kuo galiu padėti, kad tokios invazijos neįvyktų pas mus arba kuo aš būsiu naudinga, jai įvykus, – priduria A. Salatkaitė. – Man reikėjo išsiaiškinti, koks mano vaidmuo. Išsiaiškinau – gelbėsiu gyvybes.“

Tapusios šaulėmis, moterys papildė ir savanorių gretas: Giedrė prisijungė pinti maskuojamuosius tinklus, o netrukus ir ėmė važinėti į Ukrainą su parama. Audronė, pamačiusi, kad bendraminčiai keliauja į Ukrainą, po kiek laiko sukaupė drąsos ir pasisiūlė padėti.

Kartą išvažiavusios dviese – reikėjo nuvairuoti du automobilius – suprato, kad jos yra Sesės Laumės. Lietuvos šaulių sąjungos nariai vienas kitą vadina broliais ir sesėmis – taip ir gimė pavadinimas. „O laumės dėl to, kad mes mistiškos. Mūsų – arba jų – net inkvizicija bijojo, – su šypsena paaiškina Audronė ir priduria, kad vieną kartą feisbuko įraše paminėtas pavadinimas prigijo: – Yra „Broliai Aitvarai“, yra ir Sesės Laumės.“

Ne su kiekvienu

Šiaulietės nori parodyti, kad moterys nėra silpnoji lytis, negalinti atlikti svarbių darbų. „Tai nėra apie tai, kad dabar esame draugytės ir viską darysime kartu, – mes esame apie tai, kad reikia daryti dalykus, kuriuos reikia daryti. Norime parodyti, kad moterys gali“, – tvirtina A. Salatkaitė. Visgi šiaulietės neretai išvysta ukrainiečių karių išpūstas akis, kai šie supranta, jog dvi lietuvaitės atvyko į Ukrainą padėti, o ne turistauti.

Pasak savanorių, Sesės Laumės turėtų vienyti moteris, kurios nori veikti ir veikia. „Tai nėra organizacija. Tai minčių ir tikslų bendrystė, įdirbis ir susidirbimas. Ne su kiekvienu gali daryti tai, ką mes darome, – paaiškina Giedrė. – O ir apie tai kalbėti reikia. Yra neapsisprendusių žmonių, yra tokių, kurie nori padėti, bet nežino kaip. Džiaugsimės, jei bent vienas mus išgirs – tai jau daugiau nei nulis.“

Paklaustos, kokie tie jų tikslai, Sesės Laumės nedaugžodžiauja – užbaigti karą. Bet net pasibaigus karui parama niekur nedings – ji bus kitokia. Be to, šiaulietės žada nepamiršti ir Lietuvos. „Turime būti budrūs. Niekada nebegrįšime į tą gyvenimą, kuris buvo prieš pusketvirtų metų. Negalėsime atsipalaiduoti“, – įsitikinusi G. Gudonytė.

Šiau­lie­tės no­ri pa­ro­dy­ti, kad mo­te­rys nė­ra silp­no­ji ly­tis, ne­ga­lin­ti at­lik­ti svar­bių dar­bų. (As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kitas gyvenimas

A. Salatkaitė su parama į Ukrainą jau keliavo apie dešimt kartų, G. Gudonytė – bent 45. Moterys prisipažįsta, kad laikui bėgant įspūdžiai iš Ukrainos blanksta. „Aš čia gyvenu vieną gyvenimą, o ten – kitą, – teigia Audronė. – Važiuoju, nes noriu padėti – be proto noriu, kad jiems būtų geriau.“

Pasitaikius progai pašnekinti Ukrainos karius, Sesės Laumės tai ir daro – laužyta ukrainiečių kalba. Dauguma ukrainiečių, nors ir moka, nekalba rusiškai. Visgi, savanorių teigimu, susikalbėti nėra sunku – visus vienija bendras tikslas, o kai nori – ir pavyksta. „Būna, kad pasakome ką nors rusiškai, o atsako ukrainietiškai. Bandome kalbėti ukrainietiškai, bet jei nežinome kokio žodžio, pasakome rusiškai. Jie nepyksta. Išgirdę mūsų akcentą arba tai, kaip kalbamės tarpusavyje, supranta, kad nesame priešės“, – dalijasi moterys.

Prieš tai mokėjusios vos kelis ukrainietiškus žodžius, dabar šiaulietės gali pasigirti labai patobulėjusiomis – ir vis dar tobulėjančiomis – šios kalbos žiniomis. Audronė prisipažįsta, kad kalbant ukrainietiškai labai padeda lenkų kalba – skamba panašiai, taigi suprasti daug lengviau. Be to, šaulės ukrainiečių kalbos mokosi ir laisvalaikiu – tam padeda kalbų mokymosi programėlė „Duolingo“.

Kar­tą iš­va­žia­vu­sios dvie­se – rei­kė­jo nu­vai­ruo­ti du au­to­mo­bi­lius – su­pra­to, kad jos yra Se­sės Lau­mės. Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­riai vie­nas ki­tą va­di­na bro­liais ir se­sė­mis – taip ir gi­mė pa­va­di­ni­mas. (As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Sužaloti gyvenimai

Savanorės prisipažįsta, kad būtent pokalbiai su kariais ilgiausiai ir neišeina iš galvos: kariai tavęs nepažįsta, jie žino, kad tu išvažiuosi ir jūs niekada nebesusitiksite, bet nori išsipasakoti. „Tai būna padrikos pastraipos, sakiniai. Papasakoja apie sūnų, papasakoja, kaip atėjo kacapai, papasakoja, kaip jį sužeidė, papasakoja, kaip bėga vandens parsinešti... Šitaip. Jiems reikia išsikalbėti. O po to kelias paras galvoje tą košę vartai, galvoji: „Dieve mano, kiek bus sužalotų gyvenimų“, – dalijasi A. Salatkaitė.

Moterys tikina, kad kariai labai jaučia Lietuvos palaikymą. G. Gudonytė atsimena, kaip ukrainiečiai, sužinoję, kad ji lietuvė, puolė dėkoti, apkabinti. „Šiaip nereikia tų padėkų. Bet kai nebebūna motyvacijos ką nors daryti – visiems taip būna – ir kas nors pasako „ačiū“, vėl turiu jėgų keliems mėnesiams, – dalijasi savanorė. – Tokių situacijų yra daug.“

Giedrei iš galvos neišeina sugriauti Ukrainos miestai ir kaimai. Ji prisimena pirmą kartą nuvykusi į Donecką ir aplankiusi buvusį vaikų darželį, kurio vienoje dalyje buvo ir muziejus. „Vaikštai po tą darželį, matai kavos puodelius su kava – taip ir buvo palikti. Spintelėse – palikti vaikų batukai. Važiuoji – retas namas nesugriautas“, – prisimena šiaulietė.

Tačiau tame pačiame kaime galima pamatyti ir prie vartelių, ant suoliuko, sėdinčią ir aplinką stebinčią močiutę. Arba bobulę, kuri atstačiusi užpakalį ravi daržą. Nors toks vaizdas gali sukelti šypseną, moterys tvirtina, kad jų ten – pavojingose zonose – neturėtų būti: pasilikusieji tik trukdo kariams.

„Kai kurie neišvažiuoja, nes nežino, kas už jų kaimo ribų, – mano G. Gudonytė. – Jie neįsivaizduoja, kaip nuvažiuoti 20 km iki kito miesto, įsėsti į autobusą ir keliauti toliau. Kur važiuoti? Ne visi turi telefonus ir internetą, nežino, kas vyksta už 50 km. Yra krūvos savanorių, kurie gali padėti. Galima net kareiviams pasakyti: „Išvežkit mane“, ir jie išveš.“ Visgi Sesės tikina, kad, jeigu prasidėtų karas, ir pačios niekur nebėgtų, tačiau jos žino, ką tokiu atveju reiktų daryti.

Daug jausmų

Būdamos šaulės, savanorės, moterys išmoko ne tik įvairių praktinių įgūdžių, bet ir sustiprėjo morališkai. „Išmokau disciplinos ir to, kad nėra nepatogių situacijų: arba esi pasiruošęs, arba ne. Stengiuosi ruoštis. Visą laiką“, – sako Audronė. Giedrė priduria, kad suprato, jog yra žmonių, kuriais gali pasitikėti, kad ekstremalios situacijos atveju nebūtų viena.

Plataus masto invazijai tęsiantis daugiau nei trejus metus ir situacijai nesikeičiant, šiaulietės tikina, kad vilties dar neprarado. „Apima daug jausmų, tik ne beviltiškumas, – dalijasi G. Gudonytė. – Būna ir pykčio, ir netikėjimo – netgi tuo, ką darau pati. Bet vis tiek atsitinka kas nors, kas stumia į priekį. Kariai irgi pavargo. Kiti sako: „Nevažiuokit, pavojinga.“ Kariams irgi pavojinga, jie irgi žmonės ir ne visi profesionalūs kariai.“

Net lankantis itin pavojinguose taškuose, šiaulietės tikina nepasiduodančios baimei. „Baimės nejauti – ten daug adrenalino. Mano tokia filosofija: kas lemta, tas ir bus. Viename mieste ar kitame. Aišku, Dievas saugo tą, kuris pats saugosi, todėl nereikia lįsti pavojui į nasrus. Iš kitos pusės, mažesnė tikimybė, kad į tave pataikys sprogmuo, nei Vilniuje padaryti avariją“, – sako Giedrė.

Bū­da­mos šau­lės, sa­va­no­rės, mo­te­rys iš­mo­ko ne tik įvai­rių pra­kti­nių įgū­džių, bet ir su­stip­rė­jo mo­ra­liš­kai. „Iš­mo­kau dis­cip­li­nos ir to, kad nė­ra ne­pa­to­gių si­tua­ci­jų: ar­ba esi pa­si­ruo­šęs, ar­ba ne.“ (As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kojinėmis karo nelaimėsi

Be to, savanorės džiaugiasi, kad jų veikloje nestinga ir pozityvumo – o ypač gerų žmonių, kurie atsiranda būtent tada, kai mažiausiai tikiesi ir kai jų labiausiai reikia. „Kai galvoji, kad šikna, būna dar didesnė šikna ir atrodo, kad blogiau būti nebegali. Bet visada tikiesi, kad ateis geresnė diena, ir visada atsiranda, kas išgelbėja – ar žmogus, ar aplinkybės. Va, sėdėjau Norvegijoje ir galvojau, ką daryti. Priėjo žmogus ir sako: „Aš tau pažiūrėsiu tą mašiną.“ Pervažiavau tris autoservisus, iš visų mane išvarė. O čia priėjo vaikinas ir po 15 min. situacija išspręsta, – laiminga pabaiga dalijasi G. Gudonytė. – Visada po tamsiausios nakties išaušta rytas ir viskas būna gerai.“

Per kelerius karo ir savanorystės metus šiaulietės išsiaiškino, ko iš tiesų reikia Ukrainos kariams, o ir patys poreikiai per tiek laiko pasikeitė: iš pradžių atrodė, kad viskas reikalinga ir reikia vežti bet ką – nuo kojinių ir šokoladukų iki tvarsčių ir ginklų: „Taip ir buvo – Ukraina nebuvo pasiruošusi ir trūko daugybės dalykų. Bet karas keičiasi. Dronai atsirado gal tik po metų nuo karo pradžios“, – pastebi savanorės.

Nors visa parama yra svarbi, organizacija „Maži, bet stiprūs“, kuriai priklauso ir abi Sesės Laumės, savo prioritetu laiko tai, kas padėtų užbaigti karą: dronus, antidronus ir kitas kovos priemones. „Ne tai, kas padėtų išgelbėti kačiukus, šuniukus, karvytes, močiutes ir vaikus. Yra, kas tuo rūpinasi“, – sako A. Salatkaitė. „Aišku, jei kariams nuveši kojines, jie jas priims – aš irgi priimčiau kojines, jei kas nors dovanotų. Bet orientuojamės į tuos dalykus, kurie padėtų kovoti ir tą karą pabaigti“, – priduria Giedrė.

Puikybė

Savanorės tikina, kad tai, jog joms – ir ne tik joms – rūpi yra ir dovana, ir našta. „Vienas dalykas – jaučiu pareigą ką nors daryti. Kitas – nėra pasaulyje geresnio dalyko ir geresnės savijautos nei padedant kitiems. Kartą man vienas kunigas sakė, kad džiaugtis tuo, jog padarei gerą darbą, yra puikybė. Tai aš esu išpuikusi“, – su šypsena atvirauja G. Gudonytė.

Visgi šiaulietės pastebi, kad ne visus lietuvius vienija patriotiškumo jausmas: vieni vis dar nepripažįsta, kad Ukrainos pergalė būtų ir mūsų – bent laikino – saugumo garantas, kiti tiesiog užsimerkia, tretiesiems tiesiog trūksta drąsos. „Dauguma žmonių mėgsta būti kontroliuojami, – įsitikinusi Audronė. – Jeigu jiems sakys eiti į makaronų fabriką – jie eis į makaronų fabriką.“

G. Gudonytės nuomone, žmonės nenori išeiti iš savo komforto zonos: tiek metų gyvenome gerai, o dabar reiktų tiek daug pakeisti, mokytis kažko naujo, kas iki tol nerūpėjo, išleisti dalį savo finansų dalykams, kurių iki tol nereikėjo. „Visa tai kelia nepatogumą. Reikia galvoti. Galvoti, ką aš darysiu, jei prasidės karas, koks mano planas A, koks planas B, – nenoriu. Noriu pasilikti komforto zonoje“, – sako savanorė.

A. Salatkaitė priduria, kad daliai žmonių atrodo, jog karas toli. Tai dažniausiai tie, kurie nekeliauja nei po Lietuvą, nei po likusį pasaulį, t. y. nemato, kas yra už jų kiemo ribų. „Jeigu sėdi savo mieste ar kaime, žiūri teliką ir tau to užtenka, tai jautiesi saugus, nes juk tavo kaimynas čia, jis saugus, pas jį karas nevyksta. Vadinasi, ne šalia tavęs“, – paaiškina šaulė.

Sesių Laumių teigimu, tai yra ne tik Ukrainos karas – tai yra ir mūsų karas ne mūsų teritorijoje. „Jie visą laiką aiškino, kad Pribaltiką (liet. Pabaltijį – aut. past.) reikia naikinti. Jie net nelaiko mūsų atskiromis šalimis – tik tautomis iš rusijos žemių. Dabar išsileido knygutę, kurioje aiškina, kad lietuvių kalba yra gimusi iš rusų kalbos. Jeigu su tuo nekovosime, bus kaip baltarusijoje, – įsitikinusi Audronė. – Remdamiesi ukrainiečių patirtimi, pirmiausia galėtume išsivalyti savo kiemą ir džiaugtis, kad karas kol kas ne mūsų žemėje.“

Giedrės teigimu, ne visi lietuviai supranta, kad turime neadekvatų kaimyną, kuriam negalioja jokie susitarimai, jokios sutartys, konvencijos: jiems nerūpi ir jie gali pulti bet kada, bet kokiomis sąlygomis. „Aišku, būti po NATO vėliava geriau nei nebūti. Tačiau, turėdamas tokį neadekvatų kaimyną, niekada nebūsi saugus“, – tvirtina ji.

Norėdamas ir kalnus nuversi

Tačiau žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi ir kurie nori padėti mūsų broliams Ukrainoje, gali rinktis iš daugybės įvairiausių būdų prisidėti, pavyzdžiui, pinti maskuojamuosius tinklus – Šiauliuose tai organizuoja „Šiaulių vorai“.

„Kiekviena organizacija, įstaiga, kiekvienas „voratinklis“ rašo, ką veikia. Dabar feisbuko paieškoje įrašęs „Ukraina“ gauni visą debesį informacijos, kas ką daro, ir gali prie jų jungtis. Nereikia net būti tame pačiame mieste, nebent nori pinti tinklus. Pagalba nėra tik fizinė: kartais reikia surinkti informaciją, parašyti ką nors ar paieškoti ko nors“, – patarimais dalijasi A. Salatkaitė.

Pastaruoju metu vis daugiau lietuvių prisijungia prie Lietuvos šaulių sąjungos. Sesių Laumių teigimu, kiekvienas turėtų tai padaryti arba bent apsvarstyti tokią galimybę. Lietuvos šaulių sąjunga daugiausia narių turėjo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940 m., – 62–88 tūkst., o 2024 m. – apie 16 tūkst., taigi tikrai yra kur pasitempti. „Tikslas – kad būtų bent 60 tūkst. šaulių, – sako Audronė. – Nėra per mažų ar per silpnų. Jeigu jauti, kad karas Ukrainoje yra neteisybė, ir nori stovėti teisybės pusėje – vien su tuo noru gali kalnus nuversti.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt