Senosiose miesto kapinėse – ir gyvųjų paslaptys

Šiauliai

Reikia pokyčių. Senosiose Šiaulių kapinėse laidoti draudžiama, išimtis taikoma tik garsiems šiauliečiams. Vis dėlto vieša paslaptis, kad žmonės artimųjų urnas su pelenais šeimos kapuose palaidoja paslapčia. Gal tam, kad šiauliečiai nebūtų verčiami nusikalsti, laikas pasekti kauniečių pavyzdžiu?

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

18403

Prieš Visus šventuosius ir Vėlines Šiaulių senosios kapinės tampa nuostabiai gražios – nuo žvakučių liepsnelių kapai, kurių ne vienas apipintas legendomis ir pasakojimais, dar labiau intriguoja mirusiųjų pasaulio paslaptimis. Nors mirusieji savo gyvenimo istorijas nusineša amžinybėn, savų paslapčių susikuria ir gyvieji – nesilankstydami politikams, patyliukais į giminaičių kapus užkasa artimųjų urnas su pelenais.

Foto galerija:

Žmonės politikų malonės prašo ne visada

Vėlų antradienio vakarą senosiose Šiaulių kapinėse stebėtinai tylu. Storu įvairiaspalvių klevų lapų sluoksniu padengti lankomi ir nelankomi kapai, kietai suminti siauručiai takeliai, o žmonių nematyti. Tik tai vienur, tai kitur gali pastebėti numestą nuorūką, šokoladinio batonėlio popierėlį, tuščią alkoholio butelį.

Akylesnė akis prie vieno ar kito kapo pastebi šviežiai sujudintos žemės ar neseniai išpilto šviesaus smėlio lopinėlį. Gal kas, artėjant Šmėklinėms, panoro išsikasti?

Tokia baugiai įtari mintis tik sukelia juoką, o garbaus amžiaus šiaulietis Jonas, dažnai ateinantis į kapines aplankyti amžinybėn iškeliavusios žmonos, sako, kad tai – ne mirusiųjų, o gyvųjų darbas.

Jonas, norėdamas šeimos kapavietėje palaidoti po sunkios ligos mirusios žmonos urną su pelenais, kreipėsi į miesto valdžią ir trisdešimt politikų, pakeldami rankas, jam leido tai padaryti. Tačiau yra nemažai šiauliečių, kurie, užgriuvus liūdesiui ir skausmui dėl netekties, tikrai nenori prašyti politikų malonės. Jie paprastai ateina į kapines ir šeimos kapavietėje mirusiojo pelenus tyliai palaidoja. Po savaitės, po mėnesio – kada patogu.

Ir anoks čia nusikaltimas? Nors ką žinai, gal tokiu poelgiu gali ir baudą užsidirbti?

Paskambinus laidojimo reikalus mieste išmanančiai Ginkūnų kapinių prižiūrėtojai, maloni moteris sako, kad savavališkai palaidoti urną šeimos kape senosiose Šiaulių kapinėse – draudžiama. Nes kapinės yra neveikiančios. Ginkūnų kapinėse esančiame šeimos kape būtų galima, tik reikia prašymą parašyti. Nes juk žmogus mirė ir turi būti užfiksuota, kur jis palaidotas. Tokia procedūra esą užtrunka vos penkias minutes.

„Bet, žinokite, tikrai girdėjome, kad žmonės senosiose kapinėse patyliukais palaidoja urnas. Jei nutvertų, tikrai skirtų baudą. O jei žmonės miesto valdžios leidimo prašytų – 99 proc. tikimybė, kad jie neleistų. Tik miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės urnai išimtis buvo padaryta“, – sako pašnekovė.

p1140631.jpg

Kauniečiai atsižvelgė į gyventojų prašymus

Situacija tokia, kad senosiose Šiaulių kapinėse oficialiai nebelaidojama nuo 1959-ųjų. Todėl šiauliečiams, turintiems šeimų kapavietes ir pavienius kapus, vis tenka prašyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narių leidimo.

O štai Kauno valdžia jau prieš 15 metų pasielgė apdairiau ir ekonomiškiau. Nustatė, kad Žemųjų Šančių kapinės, kuriose palaidota nemažai įžymių asmenybių, yra riboto laidojimo kapinės.

Toks kapinių statuso įtvirtinimas reiškia, kad kapinėse galima laidoti į šeimos kapų sklypus. Kauno miesto taryba atnaujino laidojimą uždarytose kapinėse, atsižvelgdama į gyventojų prašymus ir tikėdamasi, kad jos bus geriau prižiūrimos.

Po tokio gyventojams palankaus sprendimo kapines prižiūri viena Kauno miesto savivaldybės įmonė. Šiuo metu Kauno kapinėse tvarkoma apie 210 šeimos kapaviečių, o kapinių priežiūros įmonės darbuotojams retkarčiais kapinių teritoriją padeda tvarkyti netoli esančių mokyklų mokiniai, kareiviai ar politikai.

Šiaulietis Jonas sako manantis, kad senosiose miesto kapinėse, be nuolatinių politikų malonės prašymų, taip pat reikėtų leisti žmonėms laidoti artimųjų urnas su pelenais į giminių kapus. Tada ir seni kapai būtų visada prižiūrimi, ir gyvybės kapinėse atsirastų.

„Yra paprastų žmonių, kurie daugiau miestui padarė nei vadinamieji nusipelnę asmenys. Reikia leisti laidoti ir paprastus žmones. Kapinės yra paveldas, bet drausti visada lengviausia. Reikia, kad šis paveldas būtų ir tinkamai, protingai prižiūrimas“, – sako jis.

p1140644.jpg

Šiaulių istorija ir legendos

Šiaulietis Jonas kelia dar vieną jam aktualų klausimą. Jis žino, kad senosiose miesto kapinėse palaidota galybė garsių šiauliečių – visa miesto istorija – todėl teiraujasi, kodėl niekam neateina į galvą mintis čia įrengti oficialaus muziejaus.

„Etaplius“ primena, kad pačios senosios miesto kapinės ir kai kurie antkapiniai paminklai, ir atskiri kapai yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Todėl, kad senosiose Šiaulių kapinėse palaidotas didelis būrys žymių šiauliečių:

Stasys Jurevičius (1876–1942), provizorius, pedagogas;

Antanas Klupšas (1882–1940), pedagogas;

Juozas Kumpis (1901–1920), karo lakūnas;

Romanas Kušeliauskas (1867–1932), generolas;

Mykolas Levinskas (1920–1941), pasipriešinimo judėjimo dalyvis;

Antanas Liorentas (1903–1937), inžinierius;

Stasys Lukauskis (1869–1925), teisininkas;

Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937), knygnešys, poetas, publicistas;

Jonas Mrozinskis (1882–1942), skulptorius;

Petras Rasteika–Naidionovas (1887–1940), Šiaulių pašto viršininkas;

Rimbutas Oželis (1907–1937), karo lakūnas, oro žvalgas;

Juozas Pėželis (1907–1959), choro dirigentas ir pedagogas;

Ignas Prielgauskas (1871–1956), pianistas, pedagogas;

Antanas Raudonis (1871–1939), knygnešys, skulptorius;

Stanislovas Sarapas (1872–1953), kunigas kanauninkas;

Julijonas Šalkauskis (1849–1933), teisininkas;

Stasys Šalkauskis (1886–1941), filosofas, profesorius;

Klemensas Šovis (1886–1955), kunigas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atstatytojas;

Gustavas Tomkevičius, prelatas;

Jonas Trečiokas (1892–1938), mokytojas, vertėjas, vadovėlių autorius;

Adomas Tuchto (1802–1882), grafų Zubovų vaikų auklėtojas ir mokytojas;

Kazimieras Venclauskis (1880–1940), advokatas,

Gražbylė Venclauskaitė, (1912–2017) advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė, Vydūno krikšto duktė, pasaulio teisuolė;

Steponas Žiupsnys (1870–1905), knygnešys ir kt.

Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė sklaido abejones, kad senosios kapinės niekam neįdomios ir užmirštos. Jos teigimu, dažnas nežino, jog senosios Šiaulių kapinės yra gausiai turistų lankoma vieta. Čia rengiamos ekskursijos ir gidai smalsuoliams pasakoja, kokios iškilios asmenybės palaidotos, kuo garsėja vienas ar kitas kapas, kokios legendos sklando.

Pavyzdžiui, gidai parodo legendomis apipintą kunigo Ignaco Štacho kapą, kuris garsėjo blaivybės sklaidos idėjomis. Moterys tikėjo, jog, keliais apėjus aplink kunigo kapą, vyras mes gerti. O tarpukariu mokytojų seminarijoje besimokančios merginos manė, kad, pabuvus prie kapo, išsispręs meilės reikalai, jos geriau išlaikys egzaminus.

Kapinėse galima rasti ir vampyro, tiksliau vampyrės, kapą bei mergaitę, žuvusią nuo „juodosios rankos“, ir kt.

Kapinės – visais amžiais aistrų objektas

Kapinės Šiauliuose atsirado kartu su pirmąja medine bažnyčia, pastatyta 1445 metais, dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros teritorijoje. Po poros šimtų metų buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, miestas plėtėsi, todėl dėl perpildymo prireikė naujų kapinių.

Manoma, kad senosiose kapinėse masiškai pradėta laidoti 1831 m. mieste siautusios choleros metu.

Viena seniausių kapaviečių grupių – šeimų rūsiai. Jų gana daug išliko senųjų kapinių kalnelio šlaituose. Istorikai spėja, kad pirmieji rūsiai galėjo būti įrengti XVIII–XIX a. sandūroje, o didžioji jų dalis buvo įrengta XIX a. antroje pusėje.

1944-ųjų vasarą sovietų aviacijai bombarduojant miestą, daugelis šlaituose buvusių mauzoliejų ir kapų buvo sunaikinti.

1945 m. Šiaulių miesto vykdomasis komitetas, motyvuodamas, kad kapinėse laidojama be tvarkos, kad jos užpildytos, nutarė kapines uždaryti. Laidoti buvo leidžiama tik šeimų rūsiuose, uždaruose šeimų kapuose.

Iš viso mieste skaičiuojama apie 20 išlikusių neveikiančių kapinių ir atskirų palaidojimo vietų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt