Senolės sveikatos stiprybė – iš tikinčios širdies

Panevėžys

Pasvalio Darbo nuotr. Ona Kvederavičienė „IKI velomaratone“ Vilniaus gatvėmis dviračiu mynė dešimt kilometrų. Šiandien jai – devyniasdešimt ketveri.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

146358

Ne vienam mūsų rajono keliuose yra tekę sutikti šią močiutę, spėriai minančią dviratį… Dažniausiai – į bažnyčią pasimelsti, padėkoti už sveikatą. Šiandien Onai Kvederavičienei – devyniasdešimt ketveri. Na, o prieš kelias savaites Vilniuje ji dviračiu įveikė „IKI velomaratoną“! Dešimt kilometrų nelygiomis ir kalvotomis Vilniaus gatvėmis, akmeniniu grindiniu… Ir nė sykio nesustojo, visur – savomis jėgomis. Toks atstumas, palyginus, kiek ji numynusi per gyvenimą – visai nedaug. Sako, nei mynimo, nei rytojaus dieną nejautusi nuovargio. Iššūkis buvo tik nelygus reljefas, tačiau anūko draugų komanda, važiuodami ratu aplink močiutę, ją saugojo. Ir viskas – kuo puikiausiai. Na, o anūko žmona priduria: „Aš vos ją vijausi!“

Atvykus pas senolę, kieme pasitinka močiutės aktyvų laisvalaikį palaikantis anūkas Ričards su šeima. Lietuvoje ir Latvijoje, beje, – jau septyni Onos proanūkiai… 

Ričards, mums ir papasakojęs apie močiutės dalyvavimą velomaratone, pas ją užsuko kaip tik vykdamas į esktremalaus bėgimo su kliūtimis varžybas. Aktyvi – visa šeimyna. Tarkime, dukra (Onos proanūkė) šešerių metų dalyvavo moterų bėgime – skuodė šešis kilometrus. Ričards – aktyvią gyvenseną palaikančios kompanijos „Tiesiog ateik“ bendražygis. Jie susirenka Vilniuje (dabar jau ir Panevėžyje!) pusė septynių ryto, kviesdami prisijungti visus norinčiuosius, ir sportuoja išnaudodami tai, kas po ranka – suoliukus, medžius, sienas… Be sporto, „Tiesiog ateik“ užsiima ir labdaringa veikla. Jų „vizitinė kortelė“ – gera nuotaika. Ši kompanija stengiasi parodyti žmonėms, kad sportuoti galima smagiai. Ričards acentuoja, jog sportuojant visai nėra skirtumo, ar tu – visai mažas vaikas, ar garbaus amžiaus senolis. Svarbu – judėti. 

Na, o prieš porą metų vyrui atėjo mintis pasiūlyti savo sportiškai močiutei minti velomaratone. „Kodėl gi ne?“ – buvo jos atsakymas. Pasitreniravo, pavažinėjo, sako – viskas gerai. „Kartu ir nuvažiavome. Visa nuostabi „Tiesiog ateik“ bendruomenė labai apsidžiaugė. Išsirinkome temą – Baltoji karalystė. Visi buvom apsirengę baltai, o ji buvo mūsų karalienė. Angelas, – su meilia šypsena pasakoja anūkas. – Nuskynėm du prizus. „Tiesiog ateik“ bendraminčiai – stilingiausia komanda. Ir, aišku, vyriausia varžybų dalyvė – močiutė.“ 

Ona pasakoja šįmet tik trečią kartą užlipusi ant dviračio. Tačiau kūnas turėtos stiprybės nepaleidžia – jei sėda ant dviračio, važiuoti gali drąsiai. Dar praėjusiais metais porą sykių Kiemėnų keliu iš Saločių numynė į Pasvalį. „Visi man sako: nevažiuok, bobute, nevažiuok, nugriūsi dar. Bet kas lyg stumia mane – ir važiuoju. Ir tada nesijaučiu tokių metų… Kai ant dviračio užlipu, kaip kaži kas jaučiuosi“, – atsiveria Ona. Klausiu Ričardo, ar nebijo dėl močiutės? „Kai ją pažįstu, žinau, kokia ji stipri – dėl to nebijau. Vien dėl Vilniaus velomaratono viduje buvo jaudulys, dėl to ir saugojome ją. Bet jai dviračiu daug stipriau važiuoti negu eiti.“ 

dvir2-1-990x1024.jpg

„Pirmąkart važiavau tokioje didelėje kompanijoje – tūkstančiai žmonių. Tik Dievas man padėjo“, – velomaratoną prisimena močiutė ir džiaugiasi, kad prieš lenktynes anūkas ją nuvežė į bažnyčią – ramiai pasimelsti ir paprašyti pagalbos. Pirmasis dviratis – prieš bene aštuoniasdešimt metų Imame kalbėtis apie ilgą senolės gyvenimą… Ponia Ona kilusi iš Saločių valsčiaus, gyveno Limparų kaime. Vaikų susilaukė Biržuose. O paskui, kai kūrėsi kolūkis, išvyko į Rygą. Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui, „kai susitvėrė Lietuva“, kaip pasakoja senolė, grįžo į gimtą šalį. Vieną anūką palikusi Latvijoje, o du – čia, Lietuvoje. Gyveno Žagarėje, o kiek vėliau grįžo į tėviškę – Saločius. Ričards – vyriausias anūkų. Jis pasakoja, jog senelė norėjusi, kad nors vienas anūkas išmoktų lietuvių kalbą. „Ir mane paėmė į Lietuvą. Išmokau lietuvių kalbą ir likau.“

O kaip gi Onos gyvenime atsirado sportas? Moteris pasakoja nuo jaunumės važinėdavusi dviračiu – po šimtą kilometrų per dieną. Pro Saločius, Limparus, Bauskę… Visi keliai čia išvažinėti. „O iš Žagarės ir su šitais, mažaisiais, važiavau“, – prisiminimais dalijasi Ona. Nupirko naujus dviračius ir močiutė su dviem anūkais, vos paaugliais, iš Žagarės parmynė į Saločius. Na, bus apie devyniasdešimt kilometrų… Anūkams – pirmoji didelė kelionė dviračiais. Močiutei – jau įprasta

„Aš vyrišką dviratį nuvažinėjus esu“, – pasakojimą tęsia Ona. – Man buvo vokiškas nupirktas, gal kariuomenės. Labai lengvas, geras. Tada vyriškai mesdavau koją“, – prajunka senolė. Ji gimusi 1926-aisiais, paskaičiuojame – tada, karo laiku, buvusi paauglė. Na, o prieš bene aštuoniasdešimt metų užsėdusi ant dviračio, su juo iki dabar nesiskiria. Pripažįsta: „Man labai smagu ant dviračio. Jaučiuos taip, kad negaliu jum pasakyt, – o kryžių privažiavusi kaskart pagarbina. – Apsikabini – duoda spėkų kryžius“, – sako senolė. 

„Tik labai gailiuosi, kad aplink Lietuvą neapvažiavau… Bet kad nebuvo man tokios draugės. Aš dabar tik dėl akių nebegaliu. Čia [velomaratono metu. – aut. past.] irgi bijojau, kai važiavau“, – pripažįsta Ona. 

Tačiau Ona tokio garbaus amžiaus sulaukusi – stipri, sveika, daug juda… Klausiu – kokia jūsų paslaptis? Ką gyvenime darote, kad taip gerai jaučiatės? 

– Reik Dievui dėkavoti, dirbti ir teisingam būti, – ramiai taria senolė. Išties, kassyk matau ją bažnyčioje. Ne kartą sutikau važiuojančią dviračiu šventovės pusėn. Ne vienas su pagarba sušnabžda – Onutė atvažiavo. Ją daugelis jau pažįsta, žino jos atsidavimą Dievui ir josios stiprybę – kūno ir sielos. Ji pasakoja: „Kiek man daug žmonių sustoja! Einu iš bažnyčios vakare ir klausia sustoję, ar pavežti nereikia. Nors visai netoli – paveža…“ 

Paklausus, kokių sveikatos patarimų senolė turinti, sako: „Aš daugiausia stengiuosi natūraliai gyventi. Namie ir pieno, ir varškės pasidarau, netingiu valgyt pasitaisyti. O kad ir tingiu – vistiek reikia. Pakolkas – jokių vaistų. Čia Dievas duoda“, – stebinti nepaliauja Ona. Ir vėliau priduria – tvarkingai gyventi reikia, daug kitiems padėti, ir senus žmones globoti…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt