Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Etaplius.ltŠaltinis: Etaplius.LT
Pradėkime nuo to, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse aiškiai apibrėžta, kad teisę išvežti vaiką į užsienį nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi kartu spręsti dėl galimo vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu.
Be abejo, pasitaiko tokių situacijų, kad vienas iš tėvų neduoda tokio sutikimo. Tokiu atveju ginčą sprendžia teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama, ar yra pagrindas pakeisti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, išvežant jį į užsienį. Teismai, priimdami sprendimą, vertina, ar vaiko perkėlimas yra būtinas; ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas; ar yra pagrindas riboti vaiko bendravimą su Lietuvoje liekančiu tėvu (motina); ar Lietuvoje liekantis tėvas (motina) vykdo jam nustatytas pareigas; kokia vaiko pozicija dėl galimo persikėlimo ir kt.
Svarbu pažymėti tai, jog pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tenka tėvui (motinai), siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.