PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2025 m. Rugpjūčio 22 d. 10:20

Saldutiškyje besikurianti televizijos žvaigždė davė startą tradicijai, kuri turi gyvuoti

Utena

Arūnas Valinskas seniūnui Broniui Šliogeriui perdavė Saldutiškio miestelio vėliavų, kurios plevėsuos prie pagrindinės gatvės gyventojų namų / Deimantė Zarankienė

Lina NarčienėŠaltinis: Utenos diena


379684

Žinomas Lietuvos televizijos laidų vedėjas, prodiuseris ir buvęs politikas Arūnas Valinskas tapo Saldutiškio miestelio gyventoju. Tiesa, jis čia gyvena ne nuolat – atvyksta tik pailsėti, o neseniai įsigijęs sodybą ją pakeitė neatpažįstamai. Jis atidavė ir savotišką duoklę šiam kraštui – Žolinės išvakarėse miestelyje pristatė savo knygą „Valius. Tai buvo kažkas tokio“ ir gyventojams įteikė dovaną, kuri, kaip tikimasi, papuoš tradicinę Saldutiškio kraštiečių šventę.

Į renginį, vykusį Utenos kultūros centro Saldutiškio skyriaus salėje, gausiai sugužėjo žmonių ne tik iš miestelio bei jo apylinkių, bet ir kitų seniūnijų, Utenos.

„Per Žolinės šventę bažnyčioje mažiau žmonių susirenka nei šiandien“, – kažkas šmaikštavo salėje.

Knygos autorius ir pats nusistebėjo, kad šis renginys sulaukė tiek daug dėmesio. Žinoma, dauguma atėjo smalsumo vedami ir norėjo gyvai pamatyti garsų televizijos veidą.

Kad žiūrovai jį geriau matytų ir girdėtų, A. Valinskas palypėjo ant scenos laiptelių, patogiai atsisėdo ir šypsojosi: „Dirbant scenoje reikia vieno dalyko – suvokti, kad ir žiūrovai turi jaustis patogiai. Tai tas pats, kaip ir bendraujant su žmona: kitaip nieko nebus – nei šeimoje, nei gyvenime.“

Prisiminęs savo pirmąją knygą „Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas“, jis pasididžiavo anuo savo kūriniu. Pristatydamas knygą knygų mugėje jis išgirsdavęs klausimų, kada pasirodys antroji dalis. „Atsakydavau: „Palaukite. Čia juk autobiografija. Norint išleisti antrąjį tomą, reikia nugyventi dar lygiai tiek pat metų.“

Pasidžiaugęs, kad tapo Saldutiškio bendruomenės nariu, A. Valinskas, prisipažino, kad nieko gyvenime nemėgsta daryti abstrakčiai: jeigu myli, tai myli atvirai ir nuoširdžiai. „Man patinka, kai meilė Lietuvai ateina per konkrečius darbus: paimi vieną mažą kampelį ir jį padarai gražesnį bei mielesnį. Jeigu mes visi, atsiremdami vienas į kitą, sukursime gražesnes sodybas, miestelius, mes kursime Lietuvą. Tik tuomet drąsiai galėsime ištarti: „Mylime savo šalį, mylime Lietuvą“, – samprotavo jis, norėdamas visiems susirinkusiems įkvėpti optimizmo ir paraginti nepanirti į savo šešėlį.

A. Valinskas atvežė ne tik naujausių savo knygų, kurias po renginio žmonės tiesiog išgraibstė, bet ir dovanų šiam kraštui – jis Saldutiškio seniūnijos seniūnui Broniui Šliogeriui perdavė pilną dėžę miestelio vėliavų, vaizduojančių elnią su auksiniais kankorėžiais raguose. „Kai kitąmet švęsite miestelio šventę, linkiu, kad kiekvienas pagrindinės gatvės namas pasipuoštų“, – linkėdamas, kad vėliavų iškėlimas Saldutiškyje taptų gražia tradicija, į seniūną ir gyventojus kreipėsi A. Valinskas.

Jis užsiminė ir apie tai, kodėl pasirinko būtent šį kraštą. „Čia atvykdavau dar mokyklos laikais. Šokau etnografiniame ansamblyje. Mūsų mokytoja veždavo į ekskursijas Palūšėn, į Meironis, Ginučius ir kitur. Ir užkrėtė mane dar tais laikais meilės šiam kraštui liga. Daugelį metų su draugais važiuodavau iki Labanoro girios grybauti. Net su Marijonu Mikutavičiumi esame varžęsi, kuris iš mūsų daugiau grybų pririnks. Tai kraštas, kuris mane prikaustė. Čia jaučiuosi labai gerai. Esu kaip Grafas Montekristas – nenoriu iš šitos salos niekur plaukti“, – kalbėjo televizijos įžymybė.

Knygos pristatymo renginio metu jos autorius taip pat prisipažino, kad Žolinės išvakarėse bus švenčiamos jo sodybos įkurtuvės. Vertindamas bendrystę, A. Valinskas pažadėjo, kad ateityje galbūt pasibels į miestelio gyventojų duris prašydamas parduoti svogūnų, lašinių ar kitokių kaimo gėrybių. „Galbūt su kai kuo tapsime gerais pažįstamais, su kitais – draugais. Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų čia, Saldutiškyje, jaustųsi kaip tas auksinis kankorėžis ant elnio ragų“, – vaizdingai kalbėjo naujakurys, kurį šio krašto gyventojas Balys Čipinys paragino pasižadėti kitąmet dalyvauti miestelio šventėje.

Kraštietis Mindaugas teiravosi, kaip A. Valinskas, vos pradėjęs kopti į populiarumo viršūnę, susitvarkė su žvaigždžių liga, kita renginio dalyvė domėjosi, kas gi ta jo knygos herojė, kuri žaisdama kortomis pralošė ir pagal taisykles turėjo pasirodyti nuoga viename iš kazino. Tačiau šios garsios moters nei vardo, nei pavardės A. Valinskas neišdavė: „Negaliu jums pasakyti, kas ji. Tai buvo moteris“, – nuo intriguojančio klausimo išsisuko knygos autorius.