Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Zarasų rajono savivaldybės nuotr.
Petras IvanovasŠaltinis: Zarasų rajono savivaldybė
Dar visai neseniai Emilija savarankiškai nueidavo į parduotuvę, namų ruošos darbus nudirbdavo ir sekmadienį, švenčių dienomis į bažnyčią nueidavo. Tačiau metų našta vis labiau ir labiau slėgė moterį. Keletą metų ji gyveno pas dukrą Aleksandrą Kaune. Prieš tris mėnesius senolė vėl grįžo į gimtąjį kraštą ir įsikūrė Salake. Čia moteris prižiūrėta, pamaitinta, darbuotojų ir gyventojų rūpesčiu ir meile apgaubta.
Gražiai surengtose socialinės globos namų iškilmėse buvo prisimintas ilgas, šimto meto metų gyvenimo kelias, pažymėtas ryškiais vingiais. Emilija prieš šimtą metų gimė Zarasų seniūnijos Aukštakalnio kaime. Čia ir augo, dirbo, ištekėjo, čia pagimdė ir išaugino dukrą Aleksandrą.
Dukra Aleksandra pasakojo, kad mamos gyvenimas niekada nelepino. Tai jis ir užgrūdino, suteikė stiprybės – įveikti tokį ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią. Šeimoje, kurioje augo Emilija, buvo dar dvi seserys ir trys broliai. Anksti savo darbu teko pelnyti duoną. O ji nebuvo skalsi. Gimtajame kaime kūrėsi kolūkiai. Emilija nuo mažens dirbo visus darbus. Teko lenkti nugarą kolūkio laukuose,
Sunkus laikmetis, neramumai sodietės neišbaidė iš kaimo. Vėliau tapo Emilija pieno priėmėja. Priimdavo iš buvusio Paukštininkystės ūkio teritorijoje gyventojų karvių pieną ir pateikdavo Sviesto gamyklai. Darbas reikalaudavo ne tik kruopštumo, atsakingumo, bet ir daug fizinių jėgų.
Prieš keturiasdešimt trejus metus mirė vyras Julius Labutis. Našlė nepasimetė, nors rūpesčių padvigubėjo. Kaime moteris ir sulaukė senatvės. Kai tapo kaime gyventi sunku, prieš ketvirtį amžiaus Emilija pardavė namus ir nusipirko butą Zarasuose. Tada senolės stiprios buvo, tarp keturių kambario buto sienų ji neužsidarė. Sekmadienį, švenčių dienomis, apsigaubusi skara, iš miesto mikrorajono, pėsčiomis pasiekdavo bažnyčią. Kiekvieną dieną stengdavosi pradėti su Dievu, su malda. Tai suteikdavo ramybės ir palaimos. Tai buvo viena iš ilgaamžiškumo paslapčių. Dievulis jai atlygino ilga ir laiminga senatve.
Moteris visada buvo labai stropi darbe. Anksti išmoko verpti ir austi ir šie pomėgiai ją lydėjo visą gyvenimą. Kaime Emilija buvo ir žinoma kepėja, ir kulinarė. Įsimintinas šventes kaime rengdavo. Gražiausius nėrinius nerdavo. Nepakeičiama ji buvo ir siuvėja.
Dažnai moters namuose taukšėdavo staklės. Audiniuose atskleisdavo savo kūrybinius sugebėjimus. Ji puikiai mokėjo derinti raštus ir spalvas. Pamačiusi kitų audėjų raštus, ji labai kūrybiškai ir savaip interpretuodavo ir jos audiniai suspindėdavo naujomis ryškiomis spalvomis. Pati kūrė naujus eskizus. Audė moteris kiliminius takus, pagalvėles, lovatieses, rankšluosčius.
Tiesa, jau senokai pamirštos staklės, verpimo rateliai ir siuvimo mašinos. Jau seniai dangaus karalystėje ilsisi jos geriausios draugės. Ten ir jos trys broliai. Seserys gyvena Kaune. Jos irgi ilgaamžės. Apolonijai – devyniasdešimt aštuoneri, Lionginai – 95.
Iškilmėse daug buvo pasakyta jubiliatei gražių, nuoširdžių sveikinimo ir dosnių linkėjimo žodžių. Vyriausiajai globos namų gyventojai sveikinimo žodžius tarė šių namų gyventojai. Jubiliatę sveikino rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jis linkėjo Emilijai Labutienei sveikatos ir ištvermės, įteikė turtingą ir gražią puokštę, kaip ir jubiliatės metų kraitis. Meras senolei taip pat įteikė rajono Savivaldybės sveikinimą ir dovaną.
Senolei stiprybės, tvirtybės ir dar daug dosnių metų linkėjo Salako seniūnijos seniūnas Renius Kisielius, Socialinės globos namų direktorė Vilma Zarakauskienė.
Globos namų gyventojai ir Salako padalinio meno saviveiklos meno saviveiklos entuziastai sveikino jubiliatę, jai jie atliko muzikinius kūrinius, padainavo keletą dainų.