Ruduo. Ir niekas čia nekaltas

Šiauliai

StockSnap nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

60569

Jau nebepamenu, kurio tai poeto žodžiai. Nors gal greičiau poetės, nes moterys jausmingesnės. Sako, patys gražiausi rudenys Lietuvoje. Ir geriau pagalvojus – tai tiesa. Kuo man išskirtinis ruduo? Pasakysiu – savo šventumu. Ir ne tik todėl, kad rudens pusiaukelę įprasmina Vėlinės. Žmonės rudenį kur kas dažniau ir rimčiau žiūri į dangų. Ir viską vainikuoja krintančių lapų grožis. Sulaukęs rudens, sužinai, jog tavo gimtajame krašte auga tokie netikėčiausi augalai, kurių nerasi net botanikos vadovėliuose...

Svarbiausia tokiu metu pabėgti nuo vienatvės. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks. Atrodo, kažkuris iš Ibseno herojų yra pasakęs, jog „vienišas žmogus vieną dalyką visada išveda iš kito ir visada išmąsto iki to, kas blogiausia“.

Knygos kvepia rudeniu

Visos. Ruduo ir knyga neatskiriami. Dažnai mėgstu dar kartą perskaityti kažkada skaitytas knygas. Ruduo tam itin tinkamas metas. Pabandykite, pavyzdžiui, šiandien perskaityti „Aną Kareniną“ ar „Tėvą Gorijo“. Kiekvienas mūsų turėjome ir turime savo mėgstamiausius rašytojus. Kiekvienas ką nors pasirenkame. Man tylūs skandinavai Augustas Strindbergas ir Henrikas Ibsenas, dar rusai Antonas Čechovas ar Fiodoras Dostojevskis kažkodėl labiau patiko už vakariečius Marką Tveną, Džeką Londoną... Ką darysi. Buvo jaunystė ir buvo, kai labiausiai patiko Džeromas Selindžeris ir Džekas Keruakas. Šiandien populiaraus Harukio Murakamio herojus man labiausiai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuolis, kuris turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tas jaunuolis ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvomis ir svogūnų laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte), jis neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu...

Garsiojo japonų rašytojo Harukio Murakamio kūriniai bent man geriausiai skaitomi rudenį. Pavadinčiau jį rudeniniu rašytoju, nors veiksmas jo romanuose vyksta įvairiais metų laikais. Tiesa, patys japonai apie H. Murakamį sako: „Jis pernelyg dvokia sviestu.“ Japonų, tradiciškai nevartojančių pieno produktų, posakis „dvokiantis sviestu“ apibūdina viską, kas provakarietiška, svetima. Murakamio herojai dėvi džinsus, valgo kepsnį, klausosi „Doors“, „Rolling Stones“, „Deep Purple“, geria „Heineken“ alų (veiksmas jo romanuose vyksta tuo pačiu laiku, kai gyveno Dž. Selindžerio ar Dž. Keruako personažai, gal truputį vėliau). Yra išdrįsusiųjų H. Murakamio romanus palyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“.

Suprasti H. Murakamį padeda įsigilinimas į jo gyvenimą. Prieš pradėdamas rašyti (rašyti pradėjo 29-erių), Tokijuje jis turėjo džiazo klubą. Iki šešiolikos jis jau buvo puikiai susipažinęs su japonų literatūra, todėl tuomet ėmė skaityti Dostojevskį, Stendalį, Balzaką...

Geriausia, kai skaitytoją ima ir veda pats rašytojas. Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejuose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus, praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš keturis dešimtmečius.

Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Geria. Japonas lygina marškinius. H. Murakamis apie šiandieninę Japoniją kalba: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti.“

Ruduo ir pėsčiųjų perėjos

Pėsčiųjų perėjos į rudens pokalbius įžengė nuo lapkričio 1-osios, kai pėstieji negali eiti per perėją, kalbėdamiesi mobiliuoju telefonu ir tuo labiau naršydami jo ekrane, o vairuotojai pėsčiuosius per perėją turi praleisti, dar šiems į ją tik ruošiantis įžengti, ir negali pajudėti, kol pėsčiasis jos nepereina.

Dėl telefonų vienareikšmiškai pritariu. Ir šiaip kuo toliau juos reiktų laikyti nuo savęs. Būsime tik laimingesni. Dėl pėsčiųjų pirmenybės perėjose irgi pritariu, bet čia bemat išryškėja žmogiškieji santykiai, būdingi Lietuvai ir kitiems mažiau išsivysčiusiems kraštams. Besididžiuojantieji savo automobiliais turi juos stabdyti ir praleisti per perėją kulniuojantį kokį nors bėdžių, kuris net jokio automobilio neturi. O tam neturinčiajam ėjimas per perėją – tai didžiausia šventė, kai gali sustabdyti tokį mašinų srautą. Visi laukia, kol pereisi, ir tarsi tau atiduoda pagarbą. Bent einantysis taip įsivaizduoja. Todėl manau, jog lietuviams reiktų pasimokyti iš ispanų ir įvesti baudą lėtai einantiesiems per perėją be priežasties. Ispanijoje tokia bauda – 80 Eur.

Ekskursijos į Lvovą metu vienas vairuotojas pasakojo, kaip jie Ukrainoje sustojo per perėją praleisti žmogelio. Tas dar nenorėjo eiti, bet, pamatęs, kad autobusas vis tiek stovi, šuoliuodamas nėrė per gatvę. Regis, tikrai geros sielos žmogelis pasijuto nepatogiai, kad toks didelis autobusas su keleiviais laukia, kol jis pereis gatvę.

Jei apie kitus draudimus, tai gerai, kad nuo žmonių tolinamas alkoholis. Nes nemačiau degtinės butelio, kuris ilgai stovėtų neatkimštas. Prisimenu, kažkadaise skaičiau reklamą, anot kurios, pirkdamas butelį degtinės, galėjai išlošti navigacijos prietaisą. Tarsi pasiūlymas išgėrus sėsti prie vairo. Dabar tokių reklamų nebeužtiksi. Ir gerai, nors girtų prie vairo nesumažėjo.

Pritariu ir tam, kad prekybos centrai nedirbtų didžiųjų švenčių dienomis. Nors galėtų tai būti ir kiekvieną sekmadienį. Vieno prekybos centro darbuotoja pasakojo, jog sekmadieniais jie ypač daug pirkėjų sulaukia po šv. Mišių, kai žmonės pasipila iš bažnyčių. Nustebau: taigi, kas kitas jei ne tikintieji, turėtų gerai suprasti sekmadienių šventimo būtinumą. Švęsk pats ir kitam leisk švęsti. Aš ir už tai, kad nebeliktų prekybos centruose plastikinių maišelių ir vienkartinių indų, gerbiu tuos, kurie į parduotuves ateina pasiruošę savus nevienkartinius maišelius.

Ruduo ir etiketas

Poelgiai pėsčiųjų perėjose ir prekybos centruose – tai irgi etiketas, kuris, tūlam atrodo, dažniausiai turėtų būti užtinkamas tik prie stalo ar praleidžiant vienas kitą pro duris. Girdėjau teigiant, jog lietuviai su etiketu ne ypač bendrauja. Be abejo, daug ką sunaikino sovietinė okupacija ir iš to išplaukiančios pasekmės, kurios siekia net mūsų dienas.

Etiketas yra baisus terminas. Rudenį jis ypač reikalingas. Pavasarį ar vasarą galima elgtis laisviau. Etiketo taisyklių – begalė. Svarbiausia etiketo taisyklė, manding, ši: jeigu žmogų statai iš dešinės, vadinasi, jį gerbi ir myli. Netinka eiti į svečius, prieš tai nepaskambinus. Belskitės, net užeidami į savo vaikų kambarius. Į kiekvieną žmogų, sulaukusį 12 metų, reikia kreiptis „jūs“. Ir nesakykite „tu“ padavėjams ar vairuotojams. Bet kurioje situacijoje su „jūs“ neprašausite. Jei pašnekovas įkyriai jus tujina, paklauskite: „Atleiskite, ar jūs į mane kreipiatės?“ Negalima blogai kalbėti apie artimuosius, draugus. Jei tavo vyras jau toks blogas, tai skirkis su juo ir tiek. Dėl pokalbių mobiliaisiais telefonais, tai svarbesnis yra tas, kuris šalia, o ne tas, kuris skambina. Kai kas savo nesėkmes etiketo ar meno supratimo srityse suverčia skoniui, girdi, „dėl skonio nesiginčijama“. Netiesa. Skonis turi būti ugdomas. Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt