Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Žydrūnas PilitauskasŠaltinis: Etaplius.lt
Rugsėjo 2-osios rytą apsilankiau Labardžių kaime. Gatvelė po gatvelės ir radau tai, ko ieškojau – Juzefos ir Petro Valučių sodybą. Sodyba tikrai įspūdinga – joje stulbinama tvarka, išpuoselėti gėlynai, o tarpduryje su šiltomis šypsenomis veiduose pasitiko sodybos šeimininkai. Apsilankymo tikslas ypatingas – pora rugpjūčio 24-ąją atšventė auksines vestuves
Pažintis bulviakasio metu
Juzefa su Petru susipažino 1968 m. rudenį. Petras kilęs iš Kelvėtų kaimo, Klaipėdos r., Juzefa – Pajūrio kaimo, Rietavo savivaldybės. Tuomet vaikinas dirbo ekskavatorininku Klaipėdos melioracijos statybos valdyboje, ten dirbo ir jo draugas, gyvenęs Pajūrio kaime. Juzefa anuomet buvo lauko darbininkė „Bangos“ kolūkyje. Draugas Petrui papasakojo, kad brigadoje dirba nebloga mergina ir reikia juos supažindinti. Buvo ruduo, visus sukvietė į bulviakasį, taip ir įvyko pirmoji pažintis. „Atvažiavęs į bulviakasį pamačiau tris merginas, bet labiausiai į akį krito Juzefa – graži, strazdanotu veiduku. Vakare vyko pabaigtuvės, taip ir susipažinome. Vėliau susirašinėjome laiškais, turėjau motociklą, atvažiuodavau aplankyti, susipažinau su Juzefos gimine. Atėjus kitam bulviakasiui, susituokėme. Su motociklu nuvežėme pareiškimus į Plungę ir 1969 m. rugpjūčio 22 d. Rietavo bažnyčioje sumainėme aukso žiedus“, – pasakoja Petras.
Gyvenimo pradžia lengva nebuvo
Po vestuvių Petras dirbo Judrėnų tarybiniame ūkyje, pora apsigyveno Mataičių kaime, vėliau persikėlė į Judrėnus. Ten gyveno dviejų galų name su kaimynais Janina ir Broniu Žiogais. Nuo 1982 m. pora išsikėlė į besikuriantį kolūkį Labardžiuose ir juose gyvena iki šiol. Gyvenimas rožėm klotas nebuvo, gyvendama Judrėnuose šeima, neturėjo vandens, teko jį neštis iš šulinio.
Persikėlus į Labardžius, pagerėjo gyvenimo sąlygos – namuose buvo vanduo, netrukus atsirado telefonas, įsigijo automobilį. Petras dirbo kolūkyje vairuotoju, vėliau sandėlyje. Kol vaikai buvo maži, Juzefa nedirbo. Vėliau, kai Labardžiuose atsidarė darželis, dirbo jame, po jo uždarymo – mokykloje valytoja, kol ir jos nebeliko. „Šiek tiek ūkininkavome. Visus darbus dirbome kartu, daug padėjo vaikai – daržus ravėdavo, šienaudavo. Vaikai mūsų labai geri, ir dabar padeda. Dažnai atvažiuoja, skambina, rūpinasi, jei ko trūksta, atveža. Kai nebeliko ūkio, pavežiojo mus po Lietuvos apylinkes: Trakus, Druskininkus, Klaipėdą. Su abiem dukromis prieš dvejus metus skridome į Romą pas Popiežių. Sausio mėnesį keliavome į Pažadėtąją žemę – Izraelį. Dabar dar laukia kelionė į Lenkiją“, – pasakoja labardiškiai. Keliauti Juzefai ir Petrui labai patinka, jie labai tikintys. Romoje įspūdį paliko galimybė pamatyti Popiežių, o Izraelyje – jodinėjimas kupranugariu, maudynės Negyvojoje jūroje, kelionės per kalnus ir dykumas, o kur dar skrydis lėktuvu.
Didžiulė šeima – ir prie darbo, ir prie stalo
Gyvendama Judrėnuose, pora susilaukė trijų sūnų, apsigyvenę Labardžiuose – dviejų dukrų. Tarp vyriausio sūnaus ir jauniausios dukters skirtumas yra 14 metų. Senjorus džiugina ir 5 anūkai, žiemą anūkų skaičius pasipildys dar viena mergaite. Pora neslepia džiaugsmo, kad nė vienas vaikas neišvažiavo į užsienį. Jauniausia dukra gyvena Vilniuje, kita dukra Klaipėdoje, sūnūs – Plungėje, Gargžduose ir Klaipėdoje. Kai visa šeima suvažiuoja, būna 17 žmonių. Gausi šeima ir didžiuosius darbus padeda nudirbti, ir šventes paminėti. „Vienoje pusėje esantys kaimynai turi 5 vaikus, kitoje pusėje – 4, priešais gyvenantys – irgi 5, visų panašaus amžiaus. Vaikams gyventi čia buvo labai smagu. Kai nebūdavo darbo, susibėgdavo su kaimynų vaikais, žaisdavo slėpynes, su kamuoliu, eidavo visi kartu į mokyklą. Ir prie darbo buvo gerai: šienaudavome talkomis, vieną vakarą pas vienus kaimynus eidavome, kitą – pas kitus… Po 15 žmonių būdavo, visi pasiskirstę darbus: vieni daržinėje, kiti laukuose. Tais laikais visi laikydavome gyvulių, darbo buvo per akis“, – prisimena Petras.
Aktyvūs bendruomenės nariai
Šiuo metu senjorai augina vištų, turi lopinėlį žemės, pasisodina daržovių, mėgsta keliauti. Jie labai džiaugiasi, kad turi puikius kaimynus. „Su kaimynais nesame susibarę, labai gerai sugyvename, kai reikia, vieni kitiems padedame.
Esame bendruomenės nariai, darome susirinkimus, dalyvaujame renginiuose. Šiemet vasarą per kaimo šventę gavome dovanų bei padėką už ilgametį indėlį ir darbus Labardžių kaimo labui. Važiuojame ir į Šiluvoje, Kalvarijoje vykstančius atlaidus. Vis smagiau laikas praeina, neužsisėdime vienoje vietoje. Televizorių pažiūrime tik vakarais, kai rodo įdomesnes laidas, filmų žiūrėti nemėgstame. Dienomis krapštomės lauke. Gyvename geroje vietoje – kelias asfaltuotas, netoli – Rietavas, nuvažiuojame ten apsipirkti, apsilankome šventėse“, – pasakoja pora. Jau 6-ti metai Juzefa kartu su kaimynėmis vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis. Moterys kasdien nueina po 5 km, išimtis – tik sekmadieniai ir prastas oras. „Dabar galime neskubėti, anksčiau, kai buvo vaikai, ūkis, viskas vyko bėgte. Nesinori apleisti sodybos, reikia apsiravėti gėlynus, žolę nusipjauti. Jei tik yra sveikatos, galima gyventi ir džiaugtis“, – sakė Juzefa.
Labardiškiai visada mielai dalyvauja talkose, kartu su kaimynais tvarko šalia esančias kapinaites. Pavasarį organizavo talką – kapinaitėse buvo didelė krūva akmenų, juos išdėliojo tarp medžių, privežė žemių, pasėjo žolę ir dabar ten labai gražu ir tvarkinga. Pavasarį moterys sodina ten gėles, vasarą jas prižiūri. Artėjant kaimo šventei, padėjo tvarkytis ir aplink kultūros namus, prie kryžiaus sodino gėles. Artimiausi poros planai – bulviakasis ir kelionė į Šiluvos atlaidus.
Vestuvių šventę suorganizavo vaikai
Auksinių vestuvių šventę surengė vaikai. Šventės kaltininkai iš pradžių kuklinosi ir nenorėjo, bet praėjus šventei, abu džiaugiasi nuoširdžia, šilta ir garbinga švente. Kaip ir prieš 50 metų, santuokos palaiminimas įvyko Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Kunigo Česlovo Degučio pamokslas suvirpino širdį ne vienam. O kur dar Mendelsono maršas ir poros užtikrinti ir tvirti žingsniai išeinat po Santuokos palaiminimo, plojant visai svitai… Auksinėse vestuvėse, kaip ir prieš 50 metų, dalyvavo panašus skaičius žmonių – netoli 50. Svečiai dalijosi prisiminimais, oras buvo kaip užsakytas, šventė linksma, tad truko net dvi dienas. Vaikai, marčios, žentas ir anūkai įteikė ir dar vieną dovaną – muzikinį kūrinį. Šventės metu skambėjo ir linkėjimai sulaukti deimantinių vestuvių šventės.
Paklausus labardiškių, kaip jiems pavyko nugyventi 50 metų santuokoje, Juzefa sako, kad muštis nesimušė, o niekas negyvena nesukeisdami žodžio tarpusavyje. „Gyvenome kaip toje dainoje: „Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo“, atrodo, kad visas gyvenimas kaip sapnas. Greitai metai pralėkė, vaikai užaugo, vyriausiai anūkei jau 20 metų. Gyvenimas nebuvo lengvas, dirbti reikėjo, grįžus į namus laukė kiti darbai, maži vaikai. Nebuvo namų be dūmų, pasibardavome, bet kai pagalvoji, tie barniai buvo dėl menkniekių. Dabar gyvename gerai, kad tik blogiau nebūtų“, – kalba Petras.
Juzefa pasakojo, kad anais laikais viską reikėjo daryti rankomis, dabar žmonės gyvena daug patogiau. „Turėjau siuvimo mašiną, siūdavau vaikams rūbus, per naktis megzdavau ir lopydavau. Iš Petro senų marškinių siūdavau vaikams marškinukus, išardydavau senus megztinius ir megzdavau vaikams liemenes. Dabar visi vargai pasimiršo“, – sako moteris. Paaugus vaikams, daug darbo kliuvo ir jiems. Galbūt todėl, kad matė darbo ir gavo drausmės, visi užaugo darbščiais ir gerais žmonėmis. Petras su Juzefa ir patys artimai bendrauja su savo broliais ir seserimis, tad nuoširdumą, savitarpio pagalbą, vieningumo jausmą perdavė ir vaikams bei anūkams.