PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Gruodžio 23 d. 07:00

Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Tuš­čia Kūčių lėkštė

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


159279

Se­no­vi­nis Kūčių pa­pro­tys lie­pia ant sta­lo prie­šais namų šei­mi­ninką pa­lik­ti tuš­čią vietą. Ta kėdė skir­ta tais me­tais mi­ru­siam šei­mos na­riui. O jei nie­kas iš ar­timųjų tąkart ne­nu­mirė, tam, ku­ris ne­galė­jo atei­ti. Tam, ku­rio nėra su mu­mis, pa­de­da­ma tuš­čia lėkštė su kalė­dai­čiu. Ki­tur sa­ko, kad už­de­ga­ma žva­kelė.

Jei vis dar griežtai būtume įsikibę laikytis to papročio, nebūtų per šias Kūčias Lietuvoj namų be tuščios lėkštelės ant stalo.

Daug tuščių lėkščių. Liūdnas tuščių lėkščių paradas. Tūkstantis tuščių lėkštelių – vien tik koronaviruso aukoms. Visi tie per koronavirusą anksčiau laiko numirusieji, išskyrus vieną kitą, galėjo Kūčių vakarą sėsti prie stalo su saviškiais. Įsidėti į savo lėkštę neįmantrių Kūčių valgių, perlaužti plotkelę, pasikalbėti: kaip vaikai, kaip anūkai, alga, pensija?

Nebeperlauš. Nebepasikalbės.

Dešimtys, gal net šimtai tūkstančių tuščių lėkščių – jei tik prisimintume tą šimtmečius atlaikiusį paprotį – šių Kūčių vakarą būtų pastatytos pas tėvus dėl karantino negalintiems atvažiuoti vaikams, pas senelius – anūkams. Kaimynams ir draugams... Tuščių lėkštelių Kūčios.

val1.jpg

Galima graudintis, pykti. Jautresnė siela, sužinojusi, kad net ir per Kūčias nepamatys anūkių iš Londono ar anūkų iš Bergeno, ne vieną pakalnę ašaromis spėjo sulaistyti, save apgailėti.

Bet jei verkiame, tai reiškia, kad dar gyvi esame. Gyvi ir mūsų artimieji. Tik džiaugtis reikėtų, kad dauguma tuščių lėkštelių – ne mirusiajam prisiminti. Gyviesiems apsaugoti ir išsaugoti. Tai ar tikrai šitos Kūčios ir šv. Kalėdos – blogiausios jūsų gyvenime?

Dauguma 50-mečio sulaukusiųjų ir vyresnių vyrų nenorėtų prisiminti bent dvejų Kūčių iš tarnybos okupacinėje sovietų armijoje. Vienas tarp svetimų, tokių pat beteisių rekrutų, prižiūrimi nužmogėjusių raudonųjų poncijų pilotų, galėjusių čia pat Jėzų triskart per dieną prieš valgį nukryžiuoti, jei tik būtų toks vyresnybės paliepimas.

Ar tokios Kūčios – geresnės už tas, kurias turėsite tuoj? O motinoms, kurių jauni sūnūs buvo atiduoti į rekrutus ir verčiami lieti kraują Afganistane, ar nebuvo išbrauktos iš gyvenimo tos dvejos Kūčios, kai jos, drebėdamos iš baimės, laukė savo vaikų – gal ne karstuose sugrįšiančių?

O koks bus šis Kūčių vakaras 2,5 mln. Baltarusijos katalikų, kurių artimieji tą vakarą bus daužomi ir žeminami Okrestino tardymo izoliatoriuje ir kituose sulaikytų žmonių pergrūstuose diktatoriaus
A. Lukašenkos kalėjimuose?

val2.jpg

Ar bent akimirką pagalvojote kaip sukišti į skafandrus Kūčių vakarienės metu lakstys nuo kojų nusivarę dešimtys tūkstančių gydytojų ir slaugytojų kovidinėse ligoninėse visame pasaulyje? Kai ne tuščios lėkštelės galvoj, o klausimas, kuriam ligoniui atiduoti vienintelį likusį deguonies ar plaučių ventiliavimo aparatą?

Gerai ten, kur mūsų nėra.

Galime matyti ašaras spaudžiančias tuščias lėkšteles ant savo stalų. O galime prisiminti. Kiek gero esame patyrę – iš savo artimųjų ir visai svetimų žmonių. Net jei mums ir labai nepasisekė, jei rasime tik vieną pavyzdį, vis tiek tai viltį teikiančios atminties triumfas.

„Jei mylime – viską atsimename, matome, kiek gerumo esame gavę. Jei mylime – atsimename savo istoriją, savo kilmę, savo protėvius ir tėvus, mūsų pačių nueitą tikėjimo kelią“, – prieš dvejus metus, artėjant Kalėdoms, sakė popiežius Pranciškus. „Atmintis labai reikalinga, jei norime eiti į ateitį teisinga kryptimi“, – tada dar pridūrė Šventasis Tėvas.

Kas jį tada išgirdo? Jau geras dešimtmetis, neišskiriant nė šių metų, kai politkorektiškai įpratę rašyti žurnalistai pratina mus laukti kažkokių abstrakčių žiemos ar didžiųjų metų švenčių.

Gal šitie metai su pandemijos antkryčiu – mums duota proga prisiminti, kieno gimimo dieną švenčiame gruodžio 24-ąją? Kad Kalėdos – ne tik linksmi bendrovių vakarėliai, Kalėdų Senelis, dovanėlės ir dvylika patiekalų, bet ir metas atminties ir atjautos, į kurias mus kreipia tą vakarą gimęs Jėzus?

Atmintis, neužmaršumas – artimo meilės bruožas. Neprapuolantis dėl karantino įvestų atstumų, juolab tuščių lėkščių.

Sveiki sulaukę šventų Kalėdų! Šiame iš vaikystės ateinančiame, banaliame pasveikinime yra viskas, ką šiomis nelengvomis dienomis galime ir turime vienas kitam pasakyti. Tai – ir pasveikinimas, ir priminimas, kad tos dienos šventos, ir prieš 2020 m. nutikusio didžiojo įvykio paminėjimas, ir mūsų pamatinės egzistencinės būsenos – laukimo – įvardijimas.

Bėdos mūsų niekada nepalieka. Toks jau žmogaus gyvenimas. Kiek yra dienų, kad viskas mums ir mūsų artimiesiems, pradedant meilėmis, darbais ir baigiant kūno jutimais, yra gerai?

Mizeris. Bet jei nebūtų bėdų, tai gal nė nežinotume, kaip kartais gerais gali būti, kai bėdos trumpam pasitraukia. Su šv. Kalėdomis! Viltis yra gyvųjų privilegija.