PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Nuomonė2021 m. Kovo 19 d. 07:00

Rimvydo Valatkos ko­men­ta­ras. Ko kly­kia pem­pė?

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


168603

Pem­pės die­na. Pem­pi­nės fak­tas XXI a. žmo­gų ver­čia krai­py­ti gal­vą. Paukš­tis, ži­no­ma, gu­vus, nuo­lat skrai­do, dar efek­tin­giau var­to­si ore, o dar tas skar­dus „gy-vi-gy-vi“ sma­giai kils­te­li nuo­tai­kos ter­mo­met­rą po žie­mos var­gų. Bet vis tiek kaž­ko­kia mis­ti­ka. Ko­dėl že­mės žmo­gus, koks dar ne­se­niai bu­vo lie­tu­vis, nei dy­džiu, nei gro­žiu neiš­sis­ki­rian­čio kuo­duo­to paukš­tu­ko gar­bei sky­rė jo var­du pa­va­din­tą die­ną.

Pempinės atlaikė paties šv. Juozapo konkurenciją. O juk neeilinis tai vyras net tarp šventųjų. Dievo Motinos Marijos sutuoktinis, kaip ne kaip. O paklausk pirmo pasitaikiusiojo gatvėje, ką iš jų pirma šiandien paminės net ir doras katalikas?

Nekyla klausimų dėl Gandro dienos, kuri bus ketvirtadienį. Gandras lietuviui šventas paukštis. Ir lenkui, ir kokiam elzasiečiui. Didelis, matomas ir danguj, ir pievoj varlinėjantis, ir lizde prie namų. Toks kaip ir naminis. O dar seniau sakydavo, kad gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, katra išspardo paskutinius žiemos ledus.

Bet paprašyk ką nors padainuoti apie gandrą. Apie gandrą man niekas neateina į galvą, o apie pempę – prašom: „Ko klykia pempė ant dirvono, ir kų tas znuočėj ar žinai?“ O šitą galiu traukti be pradžios, be pabaigos: „Pėmpel, pėmpel koudoutuoji / Kam tąva kamarelė longoutoji? / Pejvelie kejselie, / Tėn mona kamarelė longoutuoji.“

2.jpg

Su pempe lietuvį realiai siejo mistinis ryšys. Pempė mums ir pavasario pranašas, ir pempinėti, rinkti jos kiaušinių nesibodėjom, ir tuo pačiu metu prietaringa baimė, pamačius pempę arti namų, sukausto. Kaip kokiam siaubo filme. Jei pempė laksto klykdama apie namus, tie namai sudegs arba juose kas nors mirs. Jei pempės kiaušinį atneša į namus, tie namai sudegs.

Per Pempines merginos šluodavo kiemus, skubėdavo ir gėlių darželius pavarpyti, kad rūtos būtų krūmingos. Dar ir palygindavo – kaip pempės kuodas.

Nepaisant mažo stoto, pempė – narsus paukštis. Iš būdo gal tikrai į žemaitį panaši, tik kad snapą praveria ir kakarinę paleidžia dažniau nei žemaitis.

Moka ir gali apginti savo lizdą nuo kur kas didesnių už save atėjūnų. Mėgsta komandinį žaidimą kaip ir mes krepšinyje. Tik tegu pabando į jų lankas kranklys, lingė ar net erelis įsiveržti, pempių kuopa su karo riksmais duoda skūron, nežiūrėdamos į okupanto sparnų plotį ir nagų ilgį. Nenurims, kol nenuvys. Nuo pempių skuta tolyn net lapės ir katės.

Atlaikiusi lingių, erelių, gandrų ir lapių atakas, pempė neatlaikė totalinės melioracijos. Per ją nutolo nuo lietuvio namų. Tiesą sakant, nežinau, kada paskutinį kartą girdėjau tą jos „gy-vi-gy-vi“. Gali būti, kad tai ir buvo prieš mano vaikystės Užpelkių kaimo melioraciją. Daugiau kaip pusė amžiaus praėjo.

Gal prieš porą metų pašiurpau, išgirdęs S. Paltanavičių per radiją pasakojant, kad penkiose ES šalyse pempes leidžiama medžioti. Kasmet nušaunama ar tik ne 108 tūkst. pempių ir tai tik oficiali statistika. Brrr… Lietuviui turbūt ir į galvą nebuvo atėję, kad į pempę galima šauti.

1.jpg

Kodėl čia staiga ėmiau ir parašiau apie pempę?

Jei atvirai, tai dorai nė pats nežinau. Pempės diena – per silpnas argumentas sudominti žmogų su išmaniuoju telefonu rankoje. Gal dėl nostalgijos, kuri kartais mus pagauna netikėčiausioj vietoj prieš mūsų valią? Jei tik gali būti nostalgija vaikystėje įsirėžusiam pavasariniam „gy-vi-gy-vi“.

O gal todėl, kad štai jau antras pavasaris tarsi už grotų ir kovidinis ledas taip lenda per gerklę, kad net ir seniai matytas neįmantrus pempės kuodas gali pasirodyti kaip pasakos karalaitės karūna. Į kurią paspoksojus iš arti atsigautų viename namų ūkyje užkonservuotos akys.