Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“

Šiauliai

Tomas PauliuščenkaŠaltinis: Etaplius.lt

129535

Šiandien apie legendinį Ričardo Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ („Tyto alba“, 2019). Ričardas Gavelis – fizikas, publicistas, dramaturgas, prozininkas, dažnai pavadinamas vienu ryškiausių postmodernizmo atstovų šalyje. Nūdien rašytojo kūryba yra iš naujo skaitoma ir reflektuojama, kartkartėmis spaudoje sušmėžuoja recenzijų, ją atranda nauja, po nepriklausomybės paskelbimo gimusi, karta.

„Vilniaus pokeris“ dienos šviesą išvydo 1989 metais, kai bruzdėjimai prieš sovietų valdžią jau buvo pasiekę apogėjų. 1950-aisiais gimęs rašytojas tapo ideologu kartos, kuri lietuvių literatūrai atvėrė miesto kultūrą. Šiuo romanu Ričardas Gavelis provokavo lietuviškąją literatūros tradiciją atsitraukti nuo kaimiškosios tematikos, išeiti pasivaikščioti miesto gatvėmis; pažvelgti į romaną ne kaip į šventovę, bet kaip į atvirą, judantį ir dekonstrukcijai pasirengusį kūną, su kuriuo save gerbiantis europietis intelektualas yra pasiruošęs žaisti, diktuoti savo taisykles.

Romano pratarmėje autorius rašė: „Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį“.

„Vilniaus pokeris“ – postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir jų versijas papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis, Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė. Keturios skirtingos istorijos susikryžiuoja Vilniuje tuo metu, kai yra nužudoma (ar nusižudo) Vytauto Vargalio mylimoji Lolita. Kiekvieno veikėjo balsas apmąsto ne tik jos mirties faktą, bet ir pateikia begalę asmeninių praeities istorijų variacijų ir prisiminimų, kviesdamas žaisti tapatumo žaidimą.

Vis dėlto pagrindinis šio romano centras ir kūnas yra pats Vilnius: jo gatvės, mitologija, istorija, tapatumai. Jis yra gyvas organizmas, kuris savyje laiko ir į save priima visus kitus kūnus. Viena vertus, miestas yra vaizduojamas kaip gąsdinantis ir grėsmingas jo gyventojams ir lošėjams, kadangi jis nuolat blefuoja:

<…> galbūt tai Vilnius, o gal bet koks kitas miestas. Tokiuose rajonuose jautiesi kaip spąstuose. Jie neturi savo veido, neturi dvasios, juose gali nutikti bet kas. Yra geraširdžiai rajonai ir pikti rajonai, pavojingi rajonai ir niūrūs rajonai. Juos atpažįsti, numanai, ko iš jų laukti. O beveidžiai rajonai – ne lyg žmonės, kurių akyse negali nieko išskaityti <…> Tai baisiausia, nes to nesitiki. Juk negali bijoti visų stulpų, visų akmenų, visų padžiūvusių medžių.

Tačiau drauge Vilnius yra ir silpnas, ir sergantis senis, kurį niokoja ir vargina ten gyvenantys ir nuolat kažkur beprasmiškai skubantys kūnai – tiek totalitarinės sistemos sekliai, tiek ir patys veikėjai dienomis jį ardo ir tik naktį tuščios gatvės gali kvėpuoti.

Vilniuje niekas nesivystė, Vilniuje viskas vien iro ir aižėjo. Senas iškrypėlis, ekshibicionistas Vilnius nė sekundės nebandė pridengti savo buko bejėgio falo.

stingęs, pasyvus, čiaudintis, kosėjantis, vėžiu sergantis ir nuolat metastazes patiriantis Vilniaus kūnas perduoda savo ligas ir uždegimus žmonėms, kuriems tai pat pasireiškia panašūs simptomai, Vytauto Vargalio įvardijami kaip Vilniaus sindromas, nuo kurio nemirštama – su juo gyvenama. Romane Vilnius nuolat žaidžia gyvybės ir mirties paradigmomis, pina jas tarpusavyje, žudo ir iš naujo vainikuoja savo simbolius. Pasinaudodamas šiais simboliais rašytojas kuria savitą, naują Vilniaus mitą, kur miestas iškyla kaip gyvas kūnas, nuolat save perkuriantis, jis iškyla skaitytojui kaip amžinas mitinis baziliskas ar Minotauras, kuris tau pasirodo tiek, kiek tu juo tiki.

Neįmanoma suprasti, kas yra Vilnius. Vilniumi gali vien tikėti arba netikėti. Tikėti sunku, žinau, jog tai labai sunku. Net aš tarpais nepajėgiu suvokti, kad tasai barakinės betono dėžių geometrijos vadovėlis, tasai džeržgiantis, springstantis dūmais konclageris ir yra manasis Vilnius <…> Ne kiekvienas įžvelgs po nykiais padarais tikrąjį kūną, ne kiekvienas patikės Vilniumi.

„Vilniaus pokeris“ skaitytojus sudomins skirtingais pasakojimo lygiais, į tekstą įtrauks skirtingos temos ir detalės. Žinoma, pirmiausia tai antiutopija, kuri buvo ir vis dar yra skirta perteikti to meto visuomenės nuotaikoms, totalitarizmo kritikai, tačiau kartu tai reto lietuviško magiškojo realizmo šedevras, kuriame rašytojas pateikia savitą Vilniaus miesto ir nuolat skirtingas metamorfozes išgyvenančių miestiečių mitą.

Gal Vilnius žino, kas esu aš? Gal esu kitados gyvenusio Gedimino Riaubos šmėkla. O gal padaras, kuriam dar nesugalvotas vardas <…> mane išvydę praeiviai irgi sako apie mane „šuo“. Sakytumei, tikrai esu šuo. Bet vis labiau tuo abejoju <…> Dievaži, geriausia būtų buvę atgimti slibinu. Vilniaus slibiną gali priveikti tik galingesnis slibinas. Reikėjo grįžti į Vilnių, prisiėmus stebuklingos galios, ir paskelbti savo įstatymus. Tačiau aš niekada nenorėjau valdyti.

R. Stonkutės recenzija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt