„Ratai turbūt įaugę man į kraują“

Marijampolė

Ričardo Pasiliausko nuotraukos

Birutė MontvilienėŠaltinis: Etaplius.lt

179811

Karolinai Kalinauskaitei – 26-eri. Baigusi dailės mokyklą, be galo mėgstanti skaityti knygas. Tikitės, kad skaitysite apie dailės mokytoją? Ne! Šis straipsnis – apie 5-erių metų stažą turinčią vilkikų vairuotoją. Pirmas mintyse kilęs klausimas, pamačius pašnekovę, mane pačią išmušė iš vėžių: „Dieve, kaip ji pakeičia ratą?!“

Foto galerija:

– Karolina, kodėl vilkikai? Moterys gana žaviai atrodo ir prie visureigių vairo.

– Šie didžiuliai automobiliai nuo vaikystės buvo greta. Augau Panevėžyje, tėvelis buvo tolimųjų reisų vairuotojas, mane kartu veždavosi į įvairias šalis. Pripratau ir panorau pati sėsti prie šio galingo automobilio vairo. Mama, žinoma, prieštaravo, bet užtat tėtis palaikė šį mano užsispyrimą. Ir ačiū jam!

– Taigi dailės mokyklos mokinė, knygų „graužikė“ baigusi mokyklą šeimoje padaro pareiškimą: „Vairuosiu vilkiką!“. Kas toliau?

– Norėjau pakeliauti po užsienį. Iš pradžių keliavau ne viena – buvau mokinė, teko daug ką išmokti ir suprasti, kaip vyksta šis darbas. Beveik metus ruošiausi pirmai savo kelionei. Ir tada – tadaaam!!! Džiaugsmingai sėdu – viena! – į vilkiką-šaldytuvą ir – pirmyn į Jungtinę Karalystę! Pagalvojau: pradėti nuo karalystės visai geras ženklas. Kol iš Šiaulių įmonės važiavau per Lietuvą – viskas puiku, o tada – Lenkija. Staiga mane apima panikos priepuolis, ima drebėti keliai, pradedu žliumbti. Tarsi pirmą kartą pamatau, kokio ilgio (apie 17 metrų) mano sunkvežimis! Tikrai išsigandau. Bet jau nebuvo kur trauktis – klientai laukia prekių, jas reikia pristatyti laiku. O dar siaubingas dalykas – su šiuo gremėzdu reikia keltis keltu. Ir eismas Jungtinėje Karalystėje vyksta kita puse nei Lietuvoje. Ką gi, beliko susikaupti ir – pirmyn! Bet pirmas reisas pavyko – niekur nevėlavau, jokių nemalonių nuotykių.

– O ką reikia žinoti, kad išvengtumėte nemalonių nuotykių?

– Pirmiausia – atsakomybė: visiškai atsakai už krovinį ir jo kokybę, turi jį pristatyti laiku. Kas būtų, jei kovo 8-jai skirtos gėlės atvažiuotų kovo 9-ąją arba, sugedus šaldymo agregatui, nuvytusios? Tenka daug bendrauti ir su klientais. Moku anglų ir rusų kalbas – sakyčiau, pakanka, viena arba kita kalba visur susikalbame. Dar reikia gerai išmokti naudotis navigacija, interneto žemėlapiais, kad išsiaiškintum, koks privažiavimas prie įmonės, ar bus kieme vietos apsisukti ir pan.

– Išvažinėjote jau visą Europą – Portugaliją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Vengriją, Liuksemburgą, Vokietiją... Ar išvengiate panikos, ar nedreba kojos važiuojant pirmą kartą į kokią šalį? Kokius krovinius tenka vežti?

– Dabar jau viskas gerai. Ir tų „naujų“ Europos šalių, kur dar nebuvusi, jau, atrodo, nebėra. O kroviniai per tiek metų buvo patys įvairiausi – baldai, buitinė technika, vaisiai, daržovės. Jei priekaba su šaldymo agregatu, vežu maistą arba gėles. Prieš Velykas šiemet iš Olandijos parvežiau pilną priekabą nuostabaus grožio narcizų.

– Tolimųjų reisų vairuotojams numatytas savaitinis poilsis, o kas antrą savaitę – net 45 valandų poilsis. Ką veikiate?

– Į kelionę visada pasiimu knygų, skaitau, piešiu, einu pasivaikščioti. Paskanauju tos šalies maisto, tik, žinoma, nesirenku kažko įmantraus, kad kelionėje nesutriktų sveikata. Labai patinka ispanų ir italų virtuvė.

– Tenka du tris mėnesius gyventi vilkiko kabinoje. Kaip atrodo Jūsų laikini namai?

– Esu pedantė, tai kabinoje visada turi būti ideali tvarka. Kasdieninis ritualas – išsivalyti, susitvarkyti savo darbo „kabinetą“. Nors esu suaugusi, bet mėgstu pliušinius žaisliukus, turiu jų kelionėje. Jau žinau, kuriose degalinėse bus dušai vairuotojams, galiu pasidaryti ir kokią veido procedūrą ar manikiūrą, nes norisi visada būti tvarkinga.

– Vilkikų vairuotojams turbūt neramiausias metas – naktys ir žiemos?

– Taip, naktį sunku jaustis ramiai, nes esu atsakinga ir už krovinį, ir už automobilį. Stengiuosi išsirinkti vietą, kur daugiau šviesos, netoli degalinių. Man iki šiol nieko blogo nėra nutikę, tačiau kolegoms pasitaikę visko. Kelionės trunka nuo šešių savaičių iki trijų mėnesių, tai neramybės naktų būna daug. O žiemą, kai daug sniego, sunku „išlipti“ iš pusnių, ratai sukasi ir… nė krust iš vietos. Teko atsikasinėti ratus, kad galėčiau išvažiuoti.

– Ar dažnai kelionėse tenka bendrauti su policija?

– Ne kartą! Europoje labai mandagūs pareigūnai, žinoma, visada nustemba, kad važiuoju viena, net įsitikina, ar tikrai. Bet aš net tranzuojančių niekada nestoju pavėžėti – dėl savo pačios saugumo. O blaivumą tik kartą per 5-erius metus policija tikrino. Bet man tai jokia problema – alkoholio nevartoju, neturiu kitų žalingų įpročių.

– Kokia būna klientų reakcija, kai pamato su dokumentais į biurą ateinančią jauną panelę?

– Būna ir labai juokingų situacijų, nes visi tikisi pamatyti „tikrą vairuotoją“. Kartais tai ir padeda – mandagūs klientai dažniausiai padeda iškrauti ar sukrauti krovinį, o tai tikrai nelengvas darbas.

– Ar yra mėgiami ir nemėgiami automobiliai? Kokiais dažniausiai tenka važiuoti?

– Labiausiai mėgstu „Volvo – patogus, geriausiai jį pažįstu. Tekę važiuoti ir kitokiais, bet įsimylėjau būtent „Volvo“.

– Ar grįžusi namo į Marijampolę, apskritai galite žiūrėti į automobilius? Gal norisi sėsti ant dviračio ar...

– ...ant motociklo! Kartais pajuokauju, kad ratai man įaugę į kraują. Pernai išlaikiau motociklininko teises, važinėti tenka tik draugo motociklu – mėgstam pakeliauti po Lietuvą. O šiaip kasdienybėje – kas stovi kieme, tuo galiu važiuoti. Žinoma, kai nedirbu, labiausiai patinka sėdėti keleivio vietoje. O per atostogas ar laikotarpiu tarp kelionių labai mėgstu „prasisukti“ sode ar darže – kaip ir daugelis karantino metu. Patinka kur nors pakeliauti. Kad tik galimybių šiuo pandeminiu laiku daugiau būtų.

– Ką galėtum patarti vairuotojams – jauniems ir drąsiems, tokiems, kokia esate pati?

– Neskubėkite! Atsargiai vairuokite atbulomis – ir lengvąjį automobilį, ir sunkvežimį su priekaba. Tai vienas sudėtingiausių manevrų, ypač kai maža erdvė.

– Karolina, ar manote, kad visą gyvenimą galėtumėte dirbti šį darbą?

– Manau, kad turiu atsarginį variantą. Kadangi esu baigusi dailės mokyklą, piešiu, o ir dabar kelionėse lavinu ranką piešdama, tai ateityje norėčiau turėti tatuiruočių saloną. Manau, kad man tai pavyks.

– Tai vis tik – kaip Jūs pakeičiate ratą?

– Džiaugiuosi, kad per penkerius metus beveik neturėjau problemų dėl ratų, padanga nė karto nebuvo sprogusi. Žinau, kaip ją pakeisti ir manau, kad susitvarkyčiau, net kai padanga sveria panašiai kiek aš pati. Vienintelį kartą reikėjo keisti ratą, kai į jį įlindo didelis varžtas. Išlipusi iš sunkvežimio patikrinau, ar iš padangos neišeina oras, paskambinau vadybininkui ir pranešiau apie situaciją. Gavusi vilkikų serviso adresą ir ten nuvykusi sulaukiau pagalbos. Ir mano kelionė tęsėsi toliau.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu saugių kelionių!

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt