Raganų kūrėja savęs ragana nepavadintų

Utena

Autorės nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

19244

Ragana dažnai įsivaizduojama kaip pikta ir bjauri ant šluotos skraidanti senė, katile nuolat verdanti magiškus nuovirus ir tik besitaikanti padaryti kam nors bloga. Iš tiesų lietuvių mitologijoje ragana nėra blogio įsikūnijimas. Tai – deivė, valdanti gamtos stichijas ir lemianti žmonių sveikatą, tuo pačiu – ir likimą, žiniuonių, žolininkų bei gydytojų globėja. Gal todėl tautodailininkė Judita Krutoguz, gaminanti įvairaus dydžio ir temperamento raganaites, tikino, jog savęs darančios ką nors kita tiesiog nebeįsivaizduoja. Štai jau daugiau nei dvidešimt metų kurianti šias pasakiškas būtybes moteris gyvena jų apsuptyje ir svajoja įrengti Raganų muziejų.

Foto galerija:

Visą gyvenimą – su rankdarbiu rankose
Bandymų būta įvairių... J. Krutoguz niekada nenustygo vietoje ir norėjo kurti, todėl tai siuvo, tai siuvinėjo, tai kilimus vėlė ar iš žolelių pynė. O romanas su raganomis prasidėjo nuo prieš daugiau nei dvidešimt metų dukters dovanotos pirktinės raganos. Iki tol įvairius rankdarbius išbandžiusi ir visą gyvenimą su kūryba gyvenusi moteris tvirtino, kad ilgai žiūrėjo į dovaną ir nusprendė pati pabandyti pagaminti panašią. Taip gimė trys sesės raganaitės, kurios iškeliavo į draugų namus. Nuo to karto raganų jau pagaminta nesuskaitomas kiekis, o kūrėjos galvoje vis sukasi idėjos, kaip jas pagražinti ar pakeisti, kad būtų dar įdomesnės ir patrauklesnės pirkėjams. Anot pašnekovės, raganos išsaugo namuose vyrą, bet tam jų turi būti trys – viena prie lango, kita prie durų, trečia gali įsitaisyti bet kur namuose, – ir būtinai dovanotos. Savo gaminamas raganas J. Krutoguz vadina geromis, nepiktomis būtybėmis, atnešančiomis šeimininkams tik džiaugsmą.

Moteris patikino, kad savęs ragana nepavadintų, nes yra linksma, humoro jausmo nestokojanti asmenybė, kuri puikiai sutaria su savo raganomis, ir pridūrė, jog pirkėjai dažnai domisi, koks žmogus gamino raganas, nes, anot jų, jei žmogus piktas, tai ir ragana bus bloga lemianti, jei geras – tai kūrinys neš sėkmę.

Neseniai J. Krutoguz pradėjo gaminti naminukus, kurie, pasak lietuvių tautosakos, neša namams laimę ir turtus. Kartais naminukai puošiami česnakais, kurie atbaido piktas dvasias. Šiuos česnakus mielai gamina viena moters dukrų. Kūrėja prisipažino, kad noriai naudojasi dukters pagalba, nes česnakams pagaminti reikia stiprių ir sveikų sąnarių.

Nuo seksualios vilioklės iki... juodaodės
Pašnekovė pasakojo, jog visos sukurtos raganos nuo pradžios iki pabaigos yra gaminamos rankomis – jos mezgamos, siuvamos, neriamos. Aksesuarus savo puošnioms deivėms kūrėja dažnai taip pat gamina rankomis ir net plaukus daro pati – iš pakulų, nors kartais panaudoja ir siūlus ar gatavus perukus. Pasiūtos medžiaginės lėlės kūnas kemšamas sinteponu – medžiaga, naudojama striukėms užpildyti. O tada puošiamos pagal lakios fantazijos užgaidas. Vienos puošiasi ryškiomis spalvomis, gėlėtais, languotais, dryžuotais audiniais, kitos – natūralesnėmis, artimesnėmis lietuvių tautiniams drabužiams medžiagomis ir atspalviais. J. Krutoguz prisipažino, kad ilgai derina spalvas ir kartais jos iškart atrodo nepriekaištingai, kartais taip ir neprilimpa, rėžia akį. Tada nuvelkanti ir pasiuvanti naujus rūbus.

Menininkė sakė, kad vos ne kas mėnesį jos raganų kambaryje apsigyvena vis kitokios raganaitės, o paganyti akis į šias lėles galima bet kada. Nuo mažyčių iki milžiniškų, nuo apnuogintomis krūtinėmis, pasipuošusių iki undinių ar juodaodžių garbiniuotais plaukais. Vienos – pasibalnojusios nosis akiniais, kitos – pasidabinusios karoliais, auskarais, gėlėmis, boružėlėmis ar spaudžiančios rankoje dailų krepšelį. Būna, kad žmogus, atvažiavęs išsirinkti raganaitės, kelias valandas prasėdi besvarstydamas, kurią sau pasiimti, bet dažniausiai vis tiek pasirenka tą, kurią pirmą nusižiūrėjo ir kuri pirma krito į akį.

Veiduose atsispindi nuotaika
J. Krutoguz sakė, kad, kai gamina raganas, nedaro vienos nuo pradžių iki galo. Jeigu kilo idėja, kūrėja sakėsi gaminanti vienu metu, pavyzdžiui, dvidešimt kūnų, dvidešimt galvų, dvidešimt sijonų ar dvidešimt porų batų. Ir tik paskui visa tai susiuva į vieną visumą. Mažos raganaitės, atrodytų, padaromos paprasčiau, bet iš tiesų reikalauja daug rankų darbo, todėl jas pasiūti užtrunka ilgiau nei didelę raganą. Kūrinius laisvu laiku gaminanti tautodailininkė dirba savo specialiai įrengtoje siuvykloje, nors, jei nusibosta, mėgsta įsitaisyti ir miegamajame prie televizoriaus. Sakė nemėgstanti dirbti tyloje, todėl kurdama klausosi muzikos ar žiūri filmą. Be to, kaip ir visi menininkai, sakė pasiduodanti nuotaikų įtakai – jei noro nėra, tai nesiveržia per prievartą dirbti, o jei rankos kyla kurti, tai kartais prasėdi ir iki paryčių. Tai, žinoma, atsispindi ir kūriniuose, ypač – veiduose. „Jeigu dirbsi per nenorą, tai ir veidai bus pikti bei negražūs, – aiškino pašnekovė. – O jei su nuotaika, tai ir veidukai bus gražūs bei linksmi.“

Visame kūrybos procese juodžiausiu darbu moteris vadino raganų gamybos pradžią, kai reikia pasiūti maišus ir vamzdelius, kurie prikimšti taps kūnais ir rankomis bei kojomis – juk čia nėra kūrybos. O štai pačia mėgstamiausia kūrybos dalimi pašnekovė įvardijo būtent veidų, kurie kiekvieną kartą išeina vis kitokie, savotiški, gamybą, kada įdeda visą savo meilę ir fantaziją.

Kadangi moters mama, šiuo metu gyvenanti pas dukrą, veržiasi kuo nors prisidėti, tautodailininkė jai patiki kojinių ir pirštinių raganoms mezgimą. Viena dukra gamina vien česnakus, o kita – tarsi idėjų generatorius, kiekvieną kartą atsivežanti vis naujų minčių ir pasiūlymų, kurie dažnai virsta kūriniais. Pašnekovė patikino, kad sumanymų ir įdomių idėjų kartais sulaukia ir iš žentų.

Ant šluotos – po visą Europą
Moteris savo kūrinius dažnai dovanoja, bet sakė vasarai prigaminanti jų itin daug, nes dukra su žentu, įsigiję visus reikiamus dokumentus, keliauja po visų Lietuvos miestų gimtadienius ir prekiauja tautodailininkės gamintomis raganomis – derina pramogą su nauda. Kartu keliauja vizitine kortele ar savotišku talismanu tapusi didžioji žmogaus ūgio ragana, su kuria visi praeinantieji trokšta nusifotografuoti.

Kūrėjos pagamintos raganaitės gyvena ne tik Lietuvoje (o juk čia yra tokių kolekcionierių, kurie tik ir laukia, kol pasirodys nauja, kitokia ragana), ant savo šluotų jos išsiskraidė po visą Europą – Ispaniją, Angliją, Norvegiją, Airiją ir kitur. Tiesa, pačiai pasilikti nors po vieną kolekcijos egzempliorių niekaip nepavyksta. Jeigu patiko ir pasilaikė sau, vis tiek vėliau kas nors išprašo dovanoti. Bet kūrėja dėl to neliūdi, nes retkarčiais internetu iš dabartinių šeimininkų atkeliauja raganaičių nuotraukos, kuriomis gali pasidžiaugti ir prisiminti, kokias kažkada darė.

Savo namų vieną kambarį paskyrusi vien raganaitėms, J. Krutoguz prasitarė svajojanti įkurti Raganų muziejų. Moters teigimu, toks kažkada buvo Rokiškyje, bet dėl nežinomų priežasčių užsidarė. Tiesa, ji šiam muziejui prisižadėtų tiekti eksponatus, o organizavimą ir visų reikalų tvarkymą ji norėtų patikėti kitam žmogui, jei toks atsirastų. Energingos moters planuose tikrai nestinga nei idėjų naujoms raganaitėms, nei kitokių užmanymų, tereikia sėkmės ir laiko jiems įgyvendinti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt