Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Dariaus Ančerevičiaus nuotr.
Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT
Žiūrėk!
Rimvydas įsitikinęs, kad nuostaba ir naivumas – būtinos savybės poetui. Nors naivumas dažnai traktuojamas kaip neigiama savybė, pasak autoriaus, poezija be naivumo neįmanoma. „Poeziją ir rašo mumyse, ir skaito mumyse vadinamasis vidinis vaikas. Kiek jis yra gyvas, tiek ir yra poezijos aplink mus“, – sako jis.
Poetas, važinėdamas po mokyklas, dažnai vaikams kartoja, kad ne taip svarbu rašyti ar skaityti poeziją, kaip svarbu su ja gyventi: poezijos kupinas visas gyvenimas. „Juk ir šerkšnas, byrantis nuo medžio, pakilus paukščiui viduržiemį, yra poezija. Ir vakaras, kvepiantis čiobreliais, stovint ant kokio piliakalnio, yra poezija. Visos tos akimirkos, kai norisi stovinčiajam šalia smūgiuoti alkūne ir sakyti: „Žiūrėk!“, ir yra poezija. Aš manau, kad tai yra gyvenimo džiaugsmas, tos aukštosios akimirkos, be kurių gyvenimas... Kas tai yra? Laukimas troleibuso, sekmadienio, atostogų, pas gydytoją eilėje, algos, senatvės, amžinatilsio... Ir viskas? Man netinka!“ – kalba R. Stankevičius.
Velkasi kaip marškinius
Poetas tikina dar būdamas paauglys supratęs, kad kelių į gilesnį, platesnį gyvenimą nėra daug – ir juos reikia rinktis. Jis vis prisimena Tengizo Abuladzės 1984-ųjų metų filmą „Atgaila“, ypač vieną sceną. Gatve eina močiutė, priešais ją – vyriškis. Ji to vyriškio ir klausia: „Ar šitas kelias veda į bažnyčią?“ „Na, ne, niekada nevedė“, – atsako vyras. Tuomet močiutė pati sau sako: „Kam reikalingas kelias, jei neveda į bažnyčią?“ „Į tą bažnyčią žiūrėkim plačiąja prasme – kaip į tikresnį, gilesnį būvį“, – siūlo Rimvydas.
Pasak jo, poezija pakyla ir skrenda trimis atvejais: kai tobulas yra rašytojas, kai tobulas yra skaitytojas arba kai tobuli abu. „Visada sakiau ir sakysiu: pusė eilėraščio yra tas, kas jį parašė, kita pusė – tas, kas jį skaito. Kaip bepasuktume, kiekvienas poeziją velkasi kaip marškinius ant savęs – ant savo patirčių ir išgyvenimų. Būkim atviri: jums vienodai šviečia, ką išgyveno autorius. Jums rūpi, ką išgyvenate jūs – kiek tas eilėraštis yra apie jus“, – įsitikinęs R. Stankevičius.
Sunkiausi metai
Tiesa, per pastaruosius metus poetas patyrė labai daug – pats sako, kad tai buvo sunkiausi metai jo gyvenime: palaidojo tėtį, brolį ir mamą. Mirus tėčiui, jis keliems mėnesiams grįžo į Elektrėnus pas mamą, kad šiai nebūtų taip liūdna ir sunku. Išėjęs pasivaikščioti po gimtąsias vietas – „tas, kuriose kadaise vykdavo stebuklai“, – suprato einantis ne per dabartinį miestą, o per tą, kurio jau nebėra. „Nuo to laiko, kai išvažiavau, mano gimtieji Elektrėnai pasikeitė negrįžtamai. Ką jau kalbėti – elektrinė buvo su trimis kaminais, o liko su vienu, – juokauja poetas. – Eini ir šypsaisi tokia liūdna, bet šviesia šypsena.“
Kai Anapilin iškeliavo ir brolis, mama atsigulė į ligoninę. Dar kartą grįžęs į Elektrėnus, R. Stankevičius leido laiką tuščiame savo vaikystės bute – tai, pasak jo, ypatinga, nepaprasta patirtis. „Tie patys daiktai: taburetės tos pačios, šaukštai tie patys. Pro langą – tas pats vaizdas. Tarsi viskas taip pat, bet ir visiškai kitaip: tie daiktai gyvena savo gyvenimą, kurį tu išdavei. Jie yra – tavęs nėra. Jie tavęs nebeįsileidžia. Tas jausmas labai keistas“, – pasakoja rašytojas.
Rimvydas Stankevičius įsitikinęs, kad nuostaba ir naivumas – būtinos savybės poetui. Nors naivumas dažnai traktuojamas kaip neigiama savybė, pasak autoriaus, poezija be naivumo neįmanoma.
„Nebegalėjau rimuoti“
Tai buvo pats juodžiausias laikotarpis: du šeimos nariai palaidoti, o trečias – pakeliui. Rimvydas atskleidžia, kad tuo metu parašė trečiąją knygos dalį, pavadintą „Paskui Dantę“. „Ten nėra nė vieno rimuoto eilėraščio – nebegalėjau rimuoti“, – prisipažįsta autorius.
Tuo sunkiu laikotarpiu Rimvydas nustojo skustis, atsakinėti į elektroninius laiškus, skambučius telefonu. Tačiau tada prisiminė Žiulio Verno romaną „Kapitono Granto vaikai“. Į negyvenamąją salą buvo išmesti du matrosai ir kapitonas. Atvykusi ekspedicija vieną iš jų rado sulaukėjusį, lakstantį nuogą, išprotėjusį. Paklausę, kas jam nutiko, išgirdo atsakymą: „Vieną dieną jis tiesiog nustojo skustis.“ Ir taip prasidėjo degradacija: nustojo skustis, tada praustis, po to ėmė valgyti rankomis.
„Visas tas civilizacijos rūbas nuo jo nusiplovė ir tapo žvėriuku. Žinokit, buvau pasiekęs tą lygį. Galvojau: „Pala, pala, pala, nuo to viskas ir prasideda – grįžk.“ Ir valios pastangomis grįžau“, – tikina autorius.
Kad snigtų tik baltai
Artimųjų netektis Rimvydui padėjo išgyventi rašymas – taip gimė šių metų vasario pabaigoje pasirodžiusi knyga „Kartais sninga juodai“. „Poezija yra galinga. Kitą sykį ji gali būti ne tik graži kaip žaisliukas ant kalėdinės eglutės – ji gali būti ir psichologas, ir kunigas, ir tabletė“, – vardija poetas.
Visgi naujoji jo knyga išties liūdna. Palaidojęs visą šeimą, su kuria augo Elektrėnuose, liko vienas. Autorius tikina: neverkia – sovietmečiu buvo auklėjamas, kad vyrai negali verkti, – visas tas ašaras sudėjo į knygą. „Tai man yra įrodymas, kad poezija išveda net iš tų situacijų, kurios artimos dugnui“, – sako Rimvydas.
Knygos pavadinimas – „Kartais sninga juodai“ – turi dvi prasmes: „juodai“ gali reikšti ir „labai smarkiai“, ypač tarp jaunimo, bet tai gali reikšti ir spalvą. Būtent todėl poetas pasirašinėdamas visiems linki, kad snigtų tik baltai: „Tai yra nuoširdus palinkėjimas – iš visos širdies. Nelinkiu nė vienam pereiti per tai, per ką aš taip neseniai perėjau“, – kalba R. Stankevičius.
Nors knyga ir kupina skausmo, ir liūdna, rašytojas tikina sąmoningai stengęsis viso to neperduoti skaitytojams – jis ir pats nemėgsta tų autorių, kurie žiūrovus ar skaitytojus nuveda į tamsą ir ten palieka. „Mano, ir kaip krikščionio, ir kaip poeto, moralinė nuostata yra tokia: gali nuvesti nors ir į patį giliausią dugną, bet vektorius – visada aukštyn. Visada. Ar tu už žmogų, ar prieš? Aš manau, kad už“, – pabrėžia autorius.
Tarsi išpažintis
Visgi ir jį kartais aplanko abejonės dėl pasirinkto profesinio kelio. Pasak Rimvydo, poetai – irgi žmonės: turi savo gyvenimą, savo rutiną, bet neišvengia ir sunkesnių emocijų, net saviniekos.
„Kartais iš tiesų atrodo, kad gal teisūs buvo mano tiksliųjų dalykų mokytojai sakydami, kad tai ne darbas, ne profesija – tai tinginio užsiėmimas: „O tu čia tokiais niekais užsiimi ir bandai įtikinti save bei kitus, kad tai svarbu.“ Kaip ir kiekvienam, ant vieno peties sėdi gerasis „aš“, ant kito – blogasis, pagiežos kupinu balsu sakantis: „Šarlatanas! Nieko čia rimto nėra, ką tu darai. Beprasmis tavo gyvenimas.“ Ir tada pasidarai pats sau labai mažas, nežinai, ko griebtis...“ – atvirauja rašytojas.
Jis tokiais atvejais ieško įrodymų, kad tas piktasis „aš“ yra neteisus. Vienas iš tokių įrodymų – renginiai, susitikimai su skaitytojais. Rimvydas pasakoja, kad kartais užtenka akimis susitikti su salėje sėdinčiu žmogumi: jis žvilgsniu padėkoja, tu padėkoji atgal ir jautiesi, tarsi būtum priėjęs išpažinties, – grįžti kupinas šviesos.