Protu nesuvokiama civilizuotoje šalyje nutikusi istorija: atimti ir kankinti tūkstančiai vaikų

Pasaulis

Katalikų bažnyčiai priklausanti psichiatrijos ligoninė

Nekrologas.ltŠaltinis: ALFA

366721

XX a. viduryje Kvebeke, Kanadoje, keli tūkstančiai vaikų buvo priverstinai atimti iš vienišų motinų. Daugelis jų buvo išsiųsti į našlaičių namus, vėliau paskelbti protiškai atsilikusiais ir apgyvendinti Katalikų bažnyčiai priklausančiose psichiatrijos ligoninėse.

Vaikai buvo seksualiai išnaudojami, o remiantis kai kuriais pranešimais, jie buvo „gydomi“ nuo neegzistuojančių ligų lobotomija ir elektros šoku, o su mirusiųjų kūnais buvo atliekami eksperimentai.

Šeštajame dešimtmetyje Kanados Kvebeko provinciją valdė konservatyvi partija „Nacionalinė sąjunga“. Jos įkūrėjas ir lyderis Maurice'as Duplessis kovojo už „tradicinių šeimos vertybių“ išsaugojimą. Abortai ir kontracepcijos reklama visoje šalyje buvo laikomi nusikaltimais. Motinystė be santuokos buvo laikoma gėdinga, todėl nesusituokusios motinos Kvebeke buvo priverstos atiduoti savo vaikus į Katalikų bažnyčios valdomus vaikų namus.

Remiantis 2018 m. paskelbta ataskaita, nuo 1945 iki 1971 m. 95 proc. vienišų Kanados motinų paliko savo naujagimius.

Vyriausybė subsidijavo našlaičių namus Kvebeke: apie 70 centų per dieną vienam našlaičiui. Subsidijos psichiatrijos ligoninių pacientams buvo didesnės: apie du dolerius. M. Duplessis ir Bažnyčia nusprendė pripažinti našlaičius „protiškai atsilikusiais“ ir perkelti juos į psichiatrijos ligonines. Tokiu būdu jie gautų daugiau lėšų išlaikymui iš sostinės ir galėtų papildyti provincijos iždą.

Vėliau šie vaikai buvo vadinami Duplessio našlaičiais. Vienuolės ir psichiatrijos ligoninės personalas juos dažnai žiauriai mušdavo, prievartaudavo ir išnaudodavo kaip pigią darbo jėgą. Šie nusikaltimai iškilo į viešumą tik po M. Duplessio mirties, o Katalikų bažnyčia niekada nepripažino kaltės.

Katalikų bažnyčiai priklausanti psichiatrijos ligoninė

„Maloni kelionė“

Yvette Gascon buvo septynerių metų, kai ji buvo išsiųsta į Sainte-Julien psichiatrijos centrą. Vienuolės jai sakė, kad jos laukia „maloni kelionė“. Tačiau, anot Y. Gascon, sąlygos Sainte-Julien centre buvo nepakeliamos, todėl daugelis našlaičių bandė nusižudyti: „Kai kurie jaunuoliai iššoko iš šešto aukšto [...]. Kiti pasikorė savo kamerose. Policija niekada neatliko tyrimo“, – 1993 m. sakė ji.

Y. Gascon prisiminė, kaip vienuolės ją kankino už tai, kad ji netinkamai paklojo lovą: „Jos pripildė vonią ledinio vandens, aprengė mus tramdomaisiais marškiniais, surišo kojas ir įkėlė į vonią. Kol buvau vonioje, viena vienuolė man smogė ir pastūmė po vandeniu.“

Yvette Gascon lankosi Saint-Julien ligoninėje, 1984 m. / YouTube

Vieną naktį Y. Gascon pabudo ir, pamačiusi savo lovoje pelę, suklykė ir pažadino visus palatos vaikus. „Iš savo kambario išėjo vienuolė ir pasakė: „Jūs už tai sumokėsite.“ Ji griebė mane už plaukų, paėmė pelę ir ją sutraiškė man į veidą. Tada ji nunešė mane į lovą, bet nenuėmė tramdomųjų marškinių. Ji nuėmė nuo mano lovos čiužinį ir paguldė mane ant spyruoklių. Ji padėjo po lova dubenį, kad galėčiau šlapintis. Taip praleidau mėnesį“, – pasakojo ji.

Kiti našlaičiai pasakojo panašias istorijas. Erné Bertrand'as buvo perkeltas iš našlaičių namų į psichiatrijos ligoninę, kai jam buvo 11 metų.

„Daugiau pamokų nebus. Susikraukite asmeninius daiktus ir grįžkite į savo kambarius. Nuo šiandien jūs visi esate pamišę, protiškai atsilikę“, – prisimena E. Bertrand'as vienuolės žodžius.

Po dvejų metų jį išprievartavo sargybinis. Kai jis papasakojo apie tai kapelionui, šis berniuku nepatikėjo. Priešingai, jam buvo skirta bausmė ir E. Bertrand'as buvo perkeltas į Mon Sent Antuano pataisos mokyklą. Dėl prievartavimo metu patirtų sužalojimų E. Bertrand'ui teko atlikti tiesiosios žarnos operaciją.

Kita našlaitė, vardu Justine, buvo perkelta į įstaigą, kai jai buvo septyneri metai. Paauglystėje ji paklausė vienuolių, iš kur atsiranda kūdikiai, o jos atsakė užvilkusios jai tramdomuosius marškinius ir užrakinusios skalbykloje. Ten Justine rado sargas, pažadėjęs atsakyti į jos klausimus ir ją išprievartavęs. Kadangi jis atrodė vienintelis suaugęs žmogus, kuriam rūpėjo, Justine prisirišo prie savo prievartautojo. Šie santykiai tęsėsi iki tol, kol jis buvo atleistas iš darbo už išprievartavimus.

Našlaičiai taip pat buvo išnaudojami kaip nemokamo darbo jėga. Berniukai dažnai dirbdavo ūkiuose, o mergaitės siuvo pirštines ir beretes bei gamino rožančius našlaičių namuose.

Pavyzdžiui, našlaitė, vardu Mary, šešias dienas per savaitę dirbo valgykloje. Vieną dieną ji pamelavo vienuolei apie ligą, kad išvengtų savo pamainos. Už melą ji buvo sumušta ir uždaryta kambaryje, o kai papasakojo apie tai kitiems našlaičiams pro savo kameros langą, vėl buvo nubausta: pririšta prie lovos ir mušama kėde, kol prarado sąmonę. Mary buvo laikoma tame kambaryje kitus aštuonerius metus, iki 20 metų. Kai kambario prireikė kitam pacientui, mergaitė buvo pririšta prie vamzdžio koridoriuje, apvilkta tramdomaisiais marškiniais ir ant jos galvos buvo užmautas maišas.

2006 m., jau būdama 60-ies metų, Mary pasakojo, kad kartą dvi savaites praleido tokioje pozoje. Jai buvo leidžiama praustis kartą per mėnesį, ji maitinta labai prastu maistu ir didelėmis neuroleptinio chlorpromazino dozėmis. Išrašyta iš ligoninės, ji negalėjo kalbėti. Jai prireikė metų, kad atgautų kalbą, taip pat išmoktų skaityti ir rašyti.

Vienuolės ir našlaičiai Kanados našlaičių namuose. / YouTube

Dėl prastų sąlygų našlaičių prieglaudose buvo didelis mirtingumas. Vienuolėms, kurios vadovavo našlaičių prieglaudoms, buvo leista po mirties parduoti jų kūnus medicinos mokykloms – 10 Kanados dolerių už kūną. Tiksliai nežinoma, kiek šių kūnų buvo išpreparuota mokymo tikslais. Rodas Vienotas, knygos „Sąmokslas: tamsioji Duplessio našlaičių istorija“ autorius, teigė, kad mirusių našlaičių kūnai buvo naudojami medicininiams eksperimentams. Savo knygoje jis cituoja buvusių gyventojų pasakojimus, kurie mano, kad eksperimentai buvo atliekami ir su gyvais vaikais, įskaitant šoko terapijos ir lobotomijos priemones, kurios turėjo padaryti našlaičius „nuolankesnius“.

Rašytoja Joanna Goodman, rašydama romaną „Namai nepageidaujamoms mergaitėms“, kalbėjosi su M. Duplessio našlaičiais. Ji sako girdėjusi siaubingų istorijų. „Buvo daug, daug mirčių – nuo ​​narkotikų perdozavimo, sumušimų, nepavykusių mokslinių eksperimentų. Juos paprasčiausiai išnešdavo kaip šiukšles ir užkasdavo“, – sako J. Goodman.

Buvusios Šv. Julijono ligoninės koplyčia Šv. Ferdinande. Ligoninė buvo viena iš įstaigų, kuriose buvo laikomi Duplessis našlaičiai

Niekas nekaltas

M. Duplessis, vadovavęs Kvebekui nuo 1944 m., taip niekada ir nebuvo nubaustas už savo veiksmus. Jis buvo kelis kartus perrinktas premjeru, kol 1959 m. mirė išsiliejus kraujui į smegenis. M. Duplessio mirtis žymėjo konservatorių dešiniųjų dominavimo Kvebeke pabaigą. 1960 m. rinkimus laimėjo Jeano Lesage'o vadovaujama Liberalų partija, užbaigdama istorijos laikotarpį, vėliau pavadintą „Didžiąja tamsa“.

1961 m. vyriausybė įsteigė komisiją, kuri turėjo ištirti „padėtį visose provincijos psichiatrijos įstaigose“. Po metų paskelbtoje ataskaitoje buvo nustatyti plačiai paplitę piktnaudžiavimo atvejai gydant pacientus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt