Pristatyta knyga apie Palaimintąjį

Kaunas

Irma IrmaŠaltinis: Etaplius.lt

15214

– Ačiū už knygą, - po generalvikaro A. Jurevičiaus neseniai išėjusios knygos „Susipažinkime – esu Teofilius“ pristatymo autoriui padėkojo mokytoja Marija Marcevičienė.
Po Kaišiadorių katedros skliautais, Palaimintojo koplyčioje, kurios altoriuje ilsisi sarkofagas su Palaimintojo Teofiliaus Matulionio palaikais, kaišiadoriečiai rinkosi pažymėti reikšmingos datos – 55-ųjų T. Matulionio mirties metinių.

Jau daugiau kaip pusė amžiaus prabėgo nuo tos dienos, kai sovietų valdžios ištremtas iš savo vyskupijos, Šeduvoje, Teofilius Matulionis paliko šią žemę, kartu su savimi išsinešdamas ir dabar daugelį kankinančią mįslę, ar mirė sava mirtimi. Ir vargu, ar ji kada nors bus įminta – juk ne veltui sakoma, kad laikas nuplauna visus pėdsakus...

Po šv. Mišių bei maldos susirinkusieji buvo pakviesti susitikti su knygos autoriumi generalvikaru A. Jurevičiumi, kuris papasakojo apie šio kūrinio atsiradimo aplinkybes.

– Su Teofiliaus Matulionio gyvenimu ir veikla artimesnė pažintis prasidėjo jau seniai, - pasakojo generalvikaras. – 1990 metais Kaišiadorių vyskupijoje buvo pradėta buvusio Kaišiadorių vyskupo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla. Aš kunigu tapau 1996-aisiais, po metų buvau paskirtas šios bylos notaru. Dalyvaudavau liudininkų apklausose, užrašinėjau jų liudijimus. Taip kaupėsi vienas už kitą įdomesni, vertingesni faktai.

A.Jurevičius prisipažino, jog pirminis sumanymas buvo parašyti trumpą pažintinę knygelę. Tačiau pradėjęs darbą greitai suprato, jog kūrinio apimtis plėsis – juk Palaimintojo gyvenimo bei tarnystės kelias paženklintas daugybe sudėtingų įvykių, kurių trumpai aprašyti neįmanoma. Štai kad ir faktas apie Lietuvos ir Sovietų sąjungos valstybių susitarimą pasikeisti kaliniais, kas lėmė T. Matulionio grįžimą į tėvynę. Pasak generalvikaro, jau vien apie tai galima parašyti atskirą knygą.

– Iš pat pradžių kilo klausimas, kaip rašyti, kokią pasakojimo formą pasirinkti, - mintimis dalijosi autorius. – Pats Teofilius gyvendamas rašė daug. Lageriuose per mėnesį turėjo teisę parašyti po du laiškus, vėliau, kai jau buvo pusiau kalėjime – neįgaliųjų namuose Mordovijoje, galėjo rašyti laisvai. Tačiau nuolatinių kratų metu visi rašytiniai dokumentai būdavo konfiskuojami. Antra vertus, saugojosi ir pats, kad raštuose paminėtiems žmonėms neužtrauktų bėdų, kad jų dėl susirašinėjimo nenuskriaustų represinės struktūros... Tad pasirinkau kalbėti pirmuoju asmeniu – paties Teofiliaus lūpomis, jo vardu. Kadangi buvau tvarkęs daugybę dokumentų, buvo nesunku įsivaizduoti, ką Palaimintasis jautė vienu ar kitu gyvenimo momentu.

Knygos „Susipažinkime – esu Teofilius“ kūrėjas sakė, jog rašydamas ypatingai stengėsi, kad kiekvienas skyrius priverstų susimąstyti, paskatintų priimti Palaimintąjį kaip savą, artimą žmogų.

Autorius neslėpė, jog teko susidurti ir su sunkumais. Pavyzdžiui, rašydamas apie T. Matulionio kelionę į Ameriką, remdamasis įvairiais šaltiniais turėjo rekonstruoti jo kelią.

– Yra išlikęs laiškas broliui iš Švedijos. Galvojau, kaip Palaimintasis atsidūrė Švedijoje? Ieškodamas informacijos internete, aptikau mokslinį darbą apie tai, kaip kadaise lietuviai pasiekdavo Ameriką. Pasirodo, keliaudavo per Švediją, apsistodavo Got­lando saloje. Supratau, kad ir Teofilius keliavo tuo pačiu maršrutu.

Paklaustas, kas jam pačiam kaip žmogui, kaip kunigui, labiausiai imponuoja, A. Jurevičius atsakė, jog didelė Teofiliaus Matulionio dvasinė ramybė ir jo besąlygiškas pasitikėjimas Dievu.

Gražių ir įdomių minčių autorius išsakė apie įvairius knygoje aprašytus momentus, akcentavo, jog leidinyje gausu nuotraukų, dokumentų. Iš auditorijos girdėjosi siūlymų rekomenduoti knygą panagrinėti mokyklose per tikybos pamokas. Generalvikaras atsakė, jog pačiam siūlyti būtų nekuklu, tačiau, jo manymu, knyga iš tiesų gali būti nesunkiai suvokiama paauglių, o patiems mažiesiems leidykla „Magnificat“ yra išleidusi komiksų ir spalvinimo knygelę, prieinama šiam amžiaus tarpsniui forma, padedančia pažinti Palaimintojo gyvenimą.

Stasiūniškis Petras Kazlauskas teiravosi, ar yra bent kiek vilties įrodyti, jog Teofilius Matulionis buvo tikrai nunuodytas.

Generalvikaras Algirdas Jurevičius atsivertė knygos puslapį, kuriame publikuojamas 1962-ųjų rugpjūčio 17-osios įrašas Šeduvoje iš tuometinių saugumo tarnybų archyvų. Beje, šios dienos aprašymas – vienas labiausiai jaudinančių knygoje. Ir tas užfiksuotas tarsi eilinis pokalbis su vaistų leisti atvykusia iš Kauno nauja medicinos seserimi, injekcija, ir vėlesnis saugumiečių apsilankymas, krata, kurios metu aštuoniasdešimt dviejų arkivyskupas buvo mušamas... Koks neapykantos užtaisas turėtų slypėti žmoguje, įstengusiame pakelti ranką prieš ligotą tokio amžiaus senolį, jau nekalbant apie jo patirtas kančias ir dvasininko statusą?

Saugumo archyvuose, pasak A. Jurevičiaus, saugomi keturi tomai bylų, kuriose – įrašai iš kasdienių pasiklausymų, kas vyksta, kas kalbama Šeduvos tremtinio kambarėlyje. Sovietinė valdžia Teofiliaus bijojo kaip ugnies. Jau būdamas silpnas fiziškai, jis mirė dvasios galiūnu.

– Dėl galimo nunuodijimo išlieka didelis klaustukas, - kalbėjo generalvikaras, primindamas, jog 2000-aisiais jau mėginta ištirti šią versiją. Kūne rasta smarkiai padidėjęs kiekis sidabro, o nuodų – nė pėdsako. Pagaliau, kas galėjo likti po keturiasdešimties metų? Tad, kaip sakė knygos autorius, šią versiją galėtų patvirtinti nebent naujai atrasti dokumentai, kuriuose atsispindėtų nurodymai suleisti mirtiną injekciją.

Visiems knygos pristatymo dalyviams Algirdas Jurevičius padovanojo po paveikslėlį „Pasaulio gelbėtojau, išgelbėk Rusiją“, kuris 1934 – aisiais buvo išleistas Teofiliaus Matulionio iniciatyva. Visą gyvenimą jautęs begalinę meilę ir pareigą savo vyskupijai Rusijoje, Peterburge, į kurią dėl istorinių aplinkybių nebegalėjo sugrįžti, Teofilius Matulionis nepaliovė tikėti šios šalies atgimimu ir ragino jo melsti. Paveikslėlyje pavaizduotas pravoslaviškas kryžius, apačioje – deginama bažnyčia, vyrukai raudonais drabužiais, po kurių kojomis sulaužyta Dievo Motinos ikona ir iš numestos taurės išsiliejęs Kristaus kraujas bei vyžotas valstietis, pakėlęs akis į dangų ir meldžiantis pagalbos į katalikiškąją šv. Teresėlę.

– Tai parodo labai plačią Palaimintojo širdį, - palydėdamas savo dovaną sakė generalvikaras A. Jurevičius, pabrėždamas, jog melstis už Rusijos atsivertimą ypač aktualu ir šiandien, kai nuo šviesos ir geros valios šioje šalyje didžia dalimi priklauso pasaulio ramybė.

Šios šviesos ir geros valios mintyse Rusijai palinkėjome visi, žiūrėdami į Palaimintojo koplyčios altorių, iš kurio pro spygliuotas vielas ir laiką į mus žvelgia tokios žmogiškos, savos, ir kartu tokios šventos Teofiliaus akys...

Kaišiadorių katedros durys nuo šiol plačiai atvertos ne tik Šv. Mišių metu. Tikintieji iš įvairių mūsų šalies kampelių ir užsienio laukiami Palaimintojo koplyčioje, į kurią jie atkeliauja melsti savų stebuklų. Svečius pasitinka kaip niekada gražiai gėlių žiedais pasipuošęs Katedros šventorius. Petunijų žiedai apkabinę ir senųjų Katedros vartų pamatus, kurie mena dabar jau istorinius laikus ir liudija, jog tai, kas žmonėms brangu, žemėje dūlėti nelieka.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt