PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2020 m. Sausio 12 d. 15:54

„Primiršti tekstai“. Trumpos dienos, greitas maistas, blogos mintys

Šiauliai

ArthurHidden nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


112960

Trumpomis dienomis, kai šviesos ritinėlis sunkiai įsirita į kambarį ir greitai dingsta, prisimenu savo jaunystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Draugas tvirtino, jog tik taip vyras atrodo solidžiai. Su tamsiais, tvarkingai išlygintais kostiumais jis ateidavo į egzaminus ir nežinau, ar todėl, ar ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus, jis pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Šiandien jis verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą, pagalvoju, jog tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Juk kur nubėgsi, kai tokia trumpa diena?

Šviesios atminties dailininkas Kazimieras Jonynas kartą man pasakojo, kaip jis tarpukaryje ėjęs Kauno Laisvės alėja ir pamatęs afišą, kad tą vakarą Kauno operoje dainuos Fiodoras Šaliapinas. Dar kelios minutės iki spektaklio buvo likusios, dailininkas strimgalviais nulėkė į teatrą, sėkmingai gavo atliekamą bilietą ir, prieš pat pakylant uždangai, jau sėdėjo salėje. F. Šaliapinas jam nepalikęs jokio įspūdžio. Ir tuomet jis ėmęsis svarstyti, kodėl šitaip. Juk tai pasaulio pripažintas dainininkas. Po ilgų apmąstymų, sako, supratęs, kur priežastys. Spektakliui jis nebuvo pasiruošęs. Gerai apie tai šiek tiek vėliau aiškino ir Juozas Miltinis. Vakaro spektakliui reikia pradėti ruoštis jau tos dienos rytą ar net išvakarėse. Atėjimas į teatrą turi virsti švente. Ateini nevėluodamas, kad nereikėtų skubėti ir būtų galima pasiruošti žiūrėti spektaklį.

Visiškai tam pritariu. Kai atbėgi į teatrą vėluodamas, suplukęs krenti į kėdę, mintys nepersijungia į tai, kas vyksta scenoje. Ypač į operą mėgstu ateiti bent prieš pusvalandį, bare išgerti taurelę brendžio ar taurę šampano, t. y. pasiruošti akių ir klausos puotai. Juk kaip kitaip klausytis: „Pakelkim taurę linksmybių!“

Ko labiausiai trūksta šiame pasaulyje?

Neskubėjimas – štai kas labiausiai reikalinga šiuolaikiniame greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, o nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgant skubi ir nieko nejauti. Neskanauji.

Sovietmečiu viskas buvo paprasčiau. Štai Šiauliuose keletas restoranų ar kavinių: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“, „Žemaitis“, „Inga“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietinėje miesto dalyje atsirado „Milda“, atsidarė naktinis baras „Geluva“, pastačius viešbutį – restoranas miesto pavadinimu jame... Gal ką nors praleidau. Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstaigoms suskaičiuoti. Pakyli plačiais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie kelio, meniu visur vienodas, kainos – taip pat. Du rubliai – geras antrasis patiekalas. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai, patiekiant antrąjį patiekalą, prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo. Iš gėrimų prisimenu romą „Havana Club“ ir lietuvių gamybos svaigalus. Paprastų cigarečių pakelis „Prima“ kainuodavo 14 kapeikų, gerų – 40 kapeikų, tik jų filtras lūždavo.

O šiandien? Net visoms kavinėms išvardyti reikia laiko. Nors kaip ir anksčiau, taip ir dabar gurmanui Šiauliuose ne pyragai, tai ne tas miestas, kuris juos džiugintų. Imi ir paklausi miestelėnų, kur jie pasiūlytų svečiams skaniai papietauti. Šie ilgai mąsto. Ir dažniausiai nieko nepasako, o jei ką nors siūlo, tai tris ar net keturias vietas, bijodami įsipareigoti ir suklysti.

Bent man labiausiai patinka kavinės, kurių visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Rasi jų ir mūsų miestuose, o čia jau galima tarti geresnį žodį Šiauliams, nes tokių mūsų mieste atsiranda. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašaliniam čia sunku įsisukti.

Niekas niekad nesugalvos visų draudimų

Draugas sako, kad tamsųjį metų periodą jam prašokti padeda taurelė viskio. Na, taurelė gal ir nėra blogai, bet, manau, didesni kiekiai tą periodą dar patamsintų. Alkoholio draudimų karštinėje ir man norėtųsi kurti įvairiausių įstatymų. Tiesa, niekas niekad nesugalvos visų draudimų, bet stengtis galima. Pavyzdžiui, taksistai jokiu būdu tavęs negalėtų vežti į alkoholio parduotuvę. Jei nori ten nukakti, turi taksi vairuotojui nurodyti šalia alkoholio parduotuvės esantį objektą (muziejų, teatrą ir pan.) arba tiesiog sakyti gatvės pavadinimą ir namo numerį. Jei paprašysi „Nuvežkit mane į artimiausią alkoholinių gėrimų parduotuvę“, niekas tavęs neveš. 100 tūkstančių gyventojų, manau, užtektų 4 alkoholinių gėrimų parduotuvių. Aišku, kavinių, barų, restoranų nenaikinčiau. Bet pilti ten įsakyčiau tik po 20 gramų.

Užsukęs į alkoholio parduotuvę, turėtum nesigaudyti, kur esi pakliuvęs. Gėlės, ant sienų paveikslai, ant stalelių kažkokios knygutės, žurnalai, laikraščiai, akvariume plaukioja žuvytės, keletas kažkur vedančių durų ir automatai it mūsų bankuose, mokesčių inspekcijose ar panašiose įstaigose. Nusispaudei klavišėlį, išlenda ant popierėlio tavo numeris ir lauki, virš kurių durų jis įsižiebs. Jam įsižiebus, praveri tas duris ir ilgokas koridorius tave nuveda jau į pačią parduotuvę, tad tik tada pirmą kartą išvysti butelius. Tiesa, pasirinkimas didžiulis. Šito nereiktų drausti. Tik pirkinio į jokį maišelį neįsikiši, viskas tau įteikiama nepermatomame pakete. Tik taip, kad niekas nematytų, ką pirkai, esi išleidžiamas iš parduotuvės. Sekmadieniais ir švenčių dienomis alkoholio parduotuvės neveiktų. Niekas nebesiskųstų, kad nuo 15 val. negali alkoholio nusipirkti. Maisto prekių parduotuvėse alkoholio skyrių nebūtų.

Tas mielas mielas mielas žodis „gerovė“

„Papasakok ką nors linksmo.“ – „Iš savo gyvenimo?“ – „Ne, ką nors linksmo.“

Nors sutikti Naujųjų – Žiurkės metų, kaip rekomendavo astrologai, nusileidome į rūsį, vis tiek kai trumpos dienos, greitas maistas, tuoj šalia ir blogos mintys. Pirmoji – priešaky dar ilgokas žiemos gabalas. Orų prognozuotojai „grybauja“, o kiek dar aplink nuotaikos gadintojų, nervų tampytojų. O juk žengiame į gerovės valstybę. Tiesa, blogovės valstybės netgi negali būti, nes lietuvių kalboje nėra žodžio „blogovė“, o yra tik žodis „gerovė“.

Patiko nugirstas pasakojimas apie tuos, kurie sako, kad anksčiau gyventi buvo geriau. Prieš tik praūžusias šventes dvidešimtmečiai ar jaunesni, pamatę prekybos centruose minias žmonių su iki pat viršaus prikrautais prekių vežimėliais, ėmė klausinėti, kas dėjosi parduotuvėse tuomet, kai gyventi buvo geriau. Teko jiems meluoti, jog anksčiau prekių vežimėliai buvo kelių aukštų.

Ko tikiuosi iš šių metų? Ogi manau, kad žmonės bus geresni ir kituose matys daugiau gerų savybių, o ne blogų. Kaip tas advokatas, atnešęs į teismo salę parodyti teisiamojo vaikystės piešinius. O kitas advokatas savo pirmosios bylos metu kreipėsi į teisėją, teisindamas savo ginamąjį: „Jeigu teisiamasis pasirinko mane advokatu, tai jau rodo jo nekaltumą.“

Ir dar iš linksmų neseniai girdėtų istorijų įsiminė fotomenininko ir šiaip linksmo žmogaus Sauliaus Paukščio pasakojimas apie tai, kaip 1976 m. Frankas Zappa, koncertuodamas Radviliškio geležinkeliečių kultūros rūmuose, scenoje prisidegė cigaretę „Zippo“ žiebtuvėliu. Kilo šurmulys – niekas tokių dalykų nebuvo matęs. Po pertraukos jis vėl bandė tai padaryti, bet, apieškojęs kišenes, neberado žiebtuvėlio. Tuomet elektriko padėjėju dirbęs jaunasis V. Juozapaitis išbėgo į sceną ir padavė jam sulamdytą degtukų dėžutę. Zappa tada ir pratarė istorijon įėjusius žodžius: „Tikroji ugnis muzikoje ir mūsų širdyse.“