„Primiršti tekstai“. Pjuvenų plokštės stalelis trimis kojomis

Šiauliai

Aleksey Nelubov, Rudi Aldridge ir Rauk55 nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

105968

Bulvare sutiktas bičiulis sukritikavo manąjį praėjusios savaitės tekstą, priekaištaudamas, kodėl aš šaipausi iš feisbuko ir iš jame besiskelbiančiųjų. Atsakiau, jog aš rašiau tik apie tuos, kurie akivaizdžiai per dažnai tai daro. Pavyzdžiui, per dieną net 20 kartų skelbia apie savo veiklą. Ar galima per dieną tiek kartų būti įdomiam, kad sudomintum kitus? Jau dešimčia veiklų sunku kitus sudominti. Gerų geriausiu atveju – dviem. Nors užvis geriausia – viena. Kaip sakė vienas psichoterapeutas, už pokalbį su žmogumi reikia imti pinigus.

Bet vienas bičiulio pastebėjimas man patiko. Feisbuke apie save rašančius žmones jis pavadino gyvenančiais be užuolaidų. Langų dangstymo užuolaidomis ir aš nemėgstu ir be jų gyvenančius žmones gerbiu. Plauki vakare Amsterdamo kanalais, praplauki laivus, kuriuose gyvenama, matai žmones, vakarieniaujančius, sėdinčius prieš televizorių, skaitančius, mezgančias moteris ir tas nesislėpimas, bylojantis apie jų šeimos idilę, tave apglėbia maloniais jausmais ir nepiktu pavydu.

Pastebiu, jog, gal sekant Vakarų pasauliu, pas mus žmonių, gyvenančių be užuolaidų, daugėja. Bet tai šios dienos ir ateities tekstai, o aš apie laikus, kai, tik pradėjus vakarėti, tuoj užtraukdavome užuolaidas. Besibaigiant spaliui, į tuos laikus grąžino du pastebėjimai: Juozo Baltušio dienoraščių antroji knyga ir LRT laida „Istorijos detektyvai“, pasakojanti ne apie Vytautą Didįjį, bet sovietmečiu klestėjusį „blatą“. Man tą laikotarpį labiausiai primena pjuvenų plokštės stalelis trimis kojomis, kai metėme iš butų tikro medžio stalus, o statėme šį šlamštą.

Virtuvės rapsodija

Septintasis–aštuntasis dešimtmečiai. Vienas šalia kito pilki blokiniai daugiabučiai, pro buto langus matai gretimo daugiabučio langus, kiemuose įrengti skalbinių džiovinimo ir kilimų dulkinimo stovai, vaikų žaidimų aikštelės, į kiemą dukart per dieną atvažiuojanti šiukšlių surinkimo mašina... Šalia gyvenamųjų namų – standartiniai vaikų darželių ar mokyklų pastatai... Bet anuomet būstas tokiame mikrorajone buvo daugelio gyvenimo svajonė. Dėl jų užsirašinėta į daugybę metų trukdavusias eiles. Pamenu, kaimynai, keldamiesi iš miesto centro į pietinį rajoną, džiaugėsi: gyvensime šviesiame dideliame bute... Būtent iš šio laikmečio man ir įsiminė tas trikojis stalelis.

Užuolaidas ant langų tuomet kabinosi visi, baimindamiesi KGB akių ir ausų. Gyvenančiuosius be užuolaidų, tokių buvo vienetai, kaimynai laikė savotiškais ekshibicionistais, nors jų taip nevadino, nes šio žodžio tuomet veik niekas nežinojo.

Prisiminkite, jog tuo metu Šiauliuose, o ir visur kitur reikšmingiausia vieta tokiuose namuose buvo jūsų pačių ar jūsų draugų virtuvė. Ankšta, prastai apšviesta, aklinai uždangstytais langais, užtat šilta ir jauki, kur visi prietemoje suprasdavo norintys gyventi šviesoje ir be užuolaidų, būti savo laikmečio aušrininkais. Čia virdavo aistringos diskusijos, čia, toli nuo viskuo besidominčių ausų, išgirsdavai naujausią politinį anekdotą.

Prisimenu „Amerikos balso“ radijo laidas iš Vašingtono, nors mes, jaunimas, labiau linkdavome prie radijo imtuvų, kai ateidavo muzikinių laidų iš Liuksemburgo laikas. Girgždesys, traškesiai, ne viską galėdavai girdėti. Tokios sueigos vykdavo. Miesto parko dešinėje aukšti trukdymo bokštai apie save primindavo, bet nuo to dar labiau sustiprėdavo noras daugiau išgirsti ir sužinoti.

Juozo Baltušio antrosios dienoraščių knygos tekstas tarsi iš tų pokalbių virtuvėje. Tiesa, suabejoji, ar čia anas Baltušis (pirmoji dienoraščių knyga buvo raudonu viršeliu, dabar – žaliu, tad trečioji, reikia manyti, bus geltonu): „Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teiginius!“ (1978 m. lapkričio 15 d.).

Ar geriau, kai visko turi, ar kai kažko trūksta?

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimo daikto kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio nors deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo „blato“. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų, ir žmonės bus laimingi, siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais bei pamąstymais, jog pirmuosius susėdusiuosius pokalbiams virtuvėje būtų galima pavadinti disidentais, jis nepritarė, nes, anot jo, pirmieji pokalbiams virtuvėje susėsdavo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kuris paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kuris – madingo audeklo gabalą. Tiesos yra.

Anuomet žmonės buvo atsargūs. Neskubėdavo, nerizikuodavo, apgalvodavo, pasitardavo. Keldamiesi į naują butą, svarstydavo – ar pirmiau tą butą „aplaistyti“, ar šventinti? Šiandienos žmonės trokšta garsių pažinčių, mūsų kartos prestižas – reikalingos pažintys. Šiandien „drožiama“ į furšetus su televizijos žvaigždėmis, misėmis ir manekenėmis, nors nuo to, kad pastovėjai šalia gražuolių, nepagražėji. Anuomet draugų susirasdavai per buvusius klasės ar studijų draugus, automobilių remontininkus... Nemėgstama buvo valkiotis po restoranus, kad atskleistum žiopliams bei barmenams, kas yra kas.

Lapkritis be švenčių

Vakar prašokome lapkričio 7-ąją. Tyliai, ramiai, niekas ir nebeprisiminė, kokios anksčiau šlovinamos šventės būta. O ir šiaip lapkritis likęs be švenčių. Man labiausiai gaila veik nebešvenčiamos lapkričio 17-osios – Tarptautinės studentų dienos. Nors ką čia Šiauliuose bešvęsi. Gi šios dienos išvakarėse, nuplėšdami kalendoriaus lapelį, turėtume žinoti, jog tai kovą už laisvę, demokratiją ir savo valstybę žyminti data. 1939 m. tuometėje Čekoslovakijoje studentai surengė mitingą prieš okupaciją ir čekų studento nužudymą.

O kad lapkričio 7-oji išrašyta iš mūsų gyvenimo – džiugu. Jau net šalys, kuriose dar tebestovi Lenino paminklai, žiūri į viską šiek tiek kitaip. Neseniai lankiausi Gardine ir ten aikštėje stovintį Leniną baltarusiai vadina Betmenu, nes Leninas iškaltas vilkintis lietpaltį.

Dėl kitų lapkričio švenčių, man truputį gaila, kad neįsigali Tarptautinė vyrų diena, kurią siūloma švęsti pirmąjį lapkričio šeštadienį. 1999 m. tai inicijavo buvęs TSRS lyderis Michailas Gorbačiovas, todėl lietuviai gana skeptiškai žiūri į šią šventę. Reiktų vyrams kažko, kai iš kalendorių išbraukta vasario 23-ioji. O juk Tarptautinė vyrų diena švenčiama visame pasaulyje, nes M. Gorbačiovo pasiūlytą šventę patvirtino Jungtinių Tautų Organizacija Vienoje.

Daug ko iš sovietmečio nelikę, gal išnyks ir iš mūsų prisiminimų? Tik keista, kad buvo ginčijama, ar galima į mokyklų programą įtraukti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes pagrindinis herojus destruktyvus. Čia tik norisi pasidžiaugti, kad kažkas taikliai pajuokavo, girdi, sovietmečio idėjinis suvokimas gali būti gajus pirmiausia dėl to, kad yra visiškai nesuvokiamas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt