„Primiršti tekstai“. Emigrantai

Šiauliai

Freepik nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

101765

Gal ir gerai, kad emigracijos tema tapo nebeįdomi. Kas išvyko, tai išvyko, kas dar ruošiasi išvykti – išvyks arba nutars likti, o kas nesiruošia emigruoti – tie čia ir gyvens. Tiesa, dar prie jų prisidės grįžtantieji. Ir jei dar prieš dešimtmetį emigracija atrodė didžiulė problema, dabar viskas susigulėjo ir liko tik gal šiek tiek primityvoki žodžiai – „Yra kaip yra“.

5142.jpg

Klausimas „Išvykti ar pasilikti?“, tarsi Hamleto „Būti ar nebūti?“, jau mažai ką bekankina. Tiesa, kalbant apie emigraciją, telikęs vienas klausimas – ar ieškoma naujos tėvynės, ar emigruojama į naują darbą? Tai, mano galva, skirtingi dalykai. O suprantama, kad tie, kurie parduoda savo darbą, turi teisę ieškoti maksimalią kainą už jį siūlančiųjų. Darbuotojas turi moralinę teisę palikti darbovietę, kuri jo negerbia, atlygindama (ir piniginė išraiška – tik viena iš daugelio atlygio dalių) mažiau vertės, nei tokiam darbuotojui pasiūlytų kiti laisvosios rinkos dalyviai. Lygiai taip pat ir valstybės pilietis turi tokią pat teisę palikti valstybę (plačiau – visuomenę), kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių.

„Kodėl tu dar čia?“ – prieš dešimtmetį ir aš ne kartą girdėjau tokį klausimą. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o būtent aktyvūs žmonės, drąsieji. Silpnieji lieka. Kažkas yra teisingai pasakęs: „Emigracija – tai ne kitokia rūšis, tai – situacija.“

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti.

Profesorius Kazimieras Pakštas prieškaryje buvo iškėlęs idėją, kad visiems lietuviams reikia keltis gyventi į Afriką ar Pietų Ameriką. Šiandien visi profesoriaus mintis prisiminė, net pjeses apie tai stato (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“). O gal tikrai būtų buvę geriau? Jokio karo, jokios okupacijos. Bet vėl: yra kaip yra.

1102.jpg

Kai užsienyje būdavome tik turistai

Prieš tris dešimtmečius, o gal net ir anksčiau su Taikos gynimo komiteto delegacija vykau į Švediją. Prieš išskrendant, teko Maskvoje išklausyti instruktažą, kaip pas tuos kapitalistus elgtis. „Tik nevokite prekybos centruose“, – vis kartojo mūsų instruktorė, dar pojaunė rusė su išbėgusiom kojinių akim ir didžiuliu cheminiu sušukavimu. Kažkuris iš mūsų delegacijos, regis, aktorius Laimonas Noreika, įsiterpė, jog niekas nieko nevogs, nes čia kultūros darbuotojų delegacija. Instruktorė riebiai nusikeikė ir atšovė, jog gerai žino tuos kultūros darbuotojus, nes ne per seniausiai viena Didžiojo teatro balerina būtent viename Stokholmo prekybos centre pavogė kojines ir ambasada turėjo didžiulių nemalonumų.

Visgi Laimonas Noreika buvo neteisus. Pabandė prekybos centre ir vienas mūsų delegacijos narys nugvelbti plokštelę. Kai apsauga sulaikė ir sužinojo, iš kur tas prasikaltėlis, tai paliko jam atminimui ir tą plokštelę, ir dar kelias dovanų davė. O kai viešbutyje pamatė, kad mes pasiimame padėtą muilą, pradėjo net po dešimt gabalėlių į kambarį nešti. Geri anuomet buvo užsieniečiai atvykėliams iš trečiojo pasaulio. Šiandien mes jau ne trečiasis pasaulis ir todėl viskas kitaip. Juo labiau kad parodėme ir kitą savo veido pusę, pavyzdžiui, kai girta motina užgula savo kūdikį ir jį uždusina.

„Kas čia dirbs, jei mes išvyksime?“ – į klausimą apie išvykimą iš Didžiosios Britanijos atsako iš pašalpų gyvenantys lietuviai. Dirbantieji Norvegijoje pasakojo, kad jų darbdaviai labai mėgsta žiūrėti mūsų „TV pagalbą“ ir net leidžia jiems tuo metu nedirbti, prašydami pabūti vertėjais. Gerai dar, kad daugelis jų įsitikinę, jog ekrane vaidina aktoriai, o tikrovėje taip nėra.

Paklausei keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į tėvynę. Apie kelią atgal jie teatsako, jog jokio kelio nėra, o yra tik nepriteklius ir tušti valdžios pažadai – daugiau nieko.

Draudimų šalis

Bičiulis sakosi išvykęs iš Lietuvos tik dėl draudimų, nes jam skaudžiausia, kai varžoma laisvė rinktis. Kuo daugiau draudimų, tuo labiau atsilikusi ir tamsi šalis, pavyzdžiui, Rusija, ar kokios nors Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys.

Vienu metu buvo mada prisigėrus per balkoną mėtyti televizorius. Galvojau, negalėdami nusipirkti normalios degtinės, žmonės ims gerti „šamarliaką“ ir vėl tas prasidės. Neprasidėjo ir ačiū Dievui, bet apsispręsti žmogus turi pats. Galima tik paskatinti ar sudaryti sąlygas. Klaipėdoje turiu draugą, kuris atgimimo pirmaisiais metais savo mieste atidarė privatų restoraną. Maistu, aptarnavimu, interjeru, muzika restoranas greitai pritraukė lankytojus. Administratorius, prie durų pasitikęs naujai atvykusiuosius, klausdavo, ar šie nori sėdėti prie stalelio nerūkantiesiems, ar prie to, kur galima rūkyti. Žmonės rinkosi įvairiai. Bet aš restorane nepastebėjau jokios sistemos, kad būtų rūkančiųjų ir nerūkančiųjų zonos, administratorius sodino nerūkančiuosius šalia rūkančiųjų stalelio. Nepastebėjau ir kad būtų kokia nors vėdinimo sistema, todėl restorano savininko paklausiau, kuo skiriasi nerūkančiųjų staleliai nuo rūkančiųjų. Šis atsakė, jog niekuo, tiesiog žmogui maloniau, kai skiri jam dėmesio, šito paklausi ir jis gali rinktis.

Nors tas draudimų nemėgėjas turi savotiškumų. Palyginčiau jį su į jūrą išeinančiais jūreiviais. Prabuvę jūroje pusmetį, grįžę praūžia visus pinigus ir vėl jūron. Tad šis bičiulis skina kažkur braškes. Kas pusmetį grįžta. Tuoj taksi, viešbučių apartamentai, restoranai, panelės... Totalus išlaidavimas ir vėl į braškių plantacijas. Sako, jog taip išsikrauna ir numalšina tėvynės ilgesį. Nors tokių mažuma. O dauguma „kala“, taupo, perka nekilnojamąjį turtą... „Liūdna“, – apie tokius sako tas savaip atostogaujantis braškių skynėjas. Kiekvienam savo.

Grįš ar negrįš?

Jau ir nebėra labai svarbu. Praeity laikai, kai išgyvenome dėl kiekvieno išvykusiojo. O dėl grįžimo, tai tuoj skubama pateikti Airijos pavyzdį. Iš ten apie 1980-uosius, vos įstojus į ES, išvyko galybė žmonių, o dabar dauguma jų grįžta atgal. Tikėkimės ir mes.

Iš išleistų knygų apie emigrantus išskirčiau du romanus – Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantus“ ir garsiojo Milano Kunderos „Nežinomybę“. V. Papievio emigrantai tai ne A. Škėmos, A. Landsbergio ar J. Jankaus priverstinės emigracijos atstovai. V. Papievio romano herojai emigraciją renkasi savanoriškai. Nors knygos anotacijoje rašoma, kad pagrindinis kūrinio veikėjas yra Paryžius, bet kažkuris iš romano kritikų teisingai pastebėjo, jog šis vaidmuo atitenka universaliajai laiko kategorijai. Valdas Papievis 1992 m. išvažiavo į Paryžių kelioms savaitėms ir tebegyvena ten iki šiol. Rašytojas bruka mintį, jog emigranto esmė – niekur niekad negrįžti, o jo dalia – laikinas santykis su vieta, nes tik tokia yra klajūno išlikimo sąlyga. Atskleisti kitą pasaulį savyje ir save kitame pasaulyje, mano galva, buvo pagrindinis autoriaus sumanymas. „Paryžiuj aš mąstau lietuviškai, sapnuoju lietuviškai“, – atsiveria pagrindinis romano herojus Valdas. O pats romano autorius žurnalistams yra pasakojęs, jog kartą sapnavo, kad yra kažkokiame uždarame Paryžiaus klube, į kurį nežinia kaip pateko, nes ten vien prancūzai, tačiau kalba jie lietuviškai.

M. Kunderos romano „Nežinomybė“ tema aktuali ir beveik negvildenta: reemigracija po sovietų imperijos subyrėjimo, grįžimas į tėvynę, savo šaknų ieškojimas, bandymas atgaivinti ar numarinti atmintį. Autorius klausia: ar sugrįžimas yra įmanomas? Remiasi ir mitologija – Odisėjo grįžimo Itakėn istorija: „Dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. Bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime.“

Rašytojo teiginiai skatina susimąstyti apie iš mūsų šalies išvykstančią jaunuomenę. Jeigu praleidai nemažai laiko, pavyzdžiui, brandžiausius gyvenimo metus, užsienyje, kas tuomet yra tėvynė?

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt