PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Birželio 6 d. 18:59

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Atia, pa­va­sa­ri, svei­ka, va­sa­ra!

Šiauliai

(Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


177391

Pa­va­sa­rio ir va­sa­ros pa­si­kei­ti­mas įvy­ko ty­liai. Be fan­fa­rų, be triukš­min­gų se­zo­nų ati­da­ry­mų. Per­nai ka­ran­ti­nas at­šauk­tas bir­že­lio 16-ąją. Šie­met, re­gis, už­si­tęs šiek tiek il­giau. Nors no­ri­si apie jį kal­bė­ti jau bū­tuo­ju lai­ku. Be to, vis tiek ti­ki­me, jog va­sa­ra bus ge­res­nė už pa­va­sa­rį ar už praė­ju­sią va­sa­rą.

Dar vis būname arčiau namų. „Izoliuotis sunku tik pirmus 5 metus, vėliau pripranti“, – sakė Robinzonas Kruzas. Skaičiau, jog karantino metu žymiai padaugėjo namų, butų, televizorių, kompiuterių ir virtuvės kombainų pirkimas. Vis dar dėl vieno banano einame į parduotuvę ir sakome „pusantros Verygos“. Tai tapo saugaus atstumo matu. Regime daug piketų. Pralinksmino vienas plakatas: „Ne – medžių skiepijimui!“

Bičiulis pasakoja, jog jam įdomiausia skaityti ar žiūrėti TV laidas apie sovietmetį, nes po trisdešimties metų atsiskleidžia tų laikų kvailumas ir, deja, liūdnumas. O varge, jaunystės metais, būdavo, žiūrėdavau Ostankino TV rodomą LIK („Linksmųjų ir išradingųjų klubą“). Tai tokia iki koktumo komjaunuoliškų idėjų laida, kad, aišku, ji neišliko mano žiūrimųjų sąraše. Bet prieš savaitę, junginėdamas TV kanalus, ant jos užšokau ir truputį žvilgtelėjau. Viskas kaip buvo – komjaunuoliškas auklėjimas. Nors viena komanda (varžėsi penkios jaunimo komandos iš įvairių Rusijos miestų) nustebino. Suvaidino išvykstančius į varžybas sportininkus.

Vienas narys visiems padalijo po tabletę, sakydamas, jog tai dopingas. Neįsivaizduoju, kaip šis numeris praslinko, bet nustebino visų, esančių salėje, veidai. Visi buvo išsigandę: ir laidos vedėjas Masliakovas, ir vertinimo komisijos nariai, ir visi žiūrovai. Tas išgąstis jų veide liudijo apie tautą be laisvės: „Kas dabar bus?“

Rusija gąsdina Lietuvą ir kitas Baltijos respublikas įtrauksianti į priešiškų jai šalių sąrašą. Politologai juokauja, jog nesakysi, kad nesistengėme, o Rusijos į tokį sąrašą mums net traukti nereikia, nes ir taip viskas aišku.

1.jpg

Iš lentynos siekiu Antano Krištopaičio prisiminimų knygos „Į vieną gyvenimą netelpantis“. Gegužės 21 d. buvo šio šiauliečio, Šiaulių garbės piliečio, dailės metro 100-metis. Tiesa, aš šios knygos sudarytojas, tad miela ją prisiminti.

Knyga pasirodė prieš 10 metų, prieš pat dailininkui (irgi gegužę) mus paliekant (pačios knygos jis nematė, tik buvau spėjęs jam perskaityti spaudai skirtą variantą). Antanas turėjo nuostabų humoro jausmą. Pamenu, knygą pavadinau „Gyvenimas, netelpantis į vieną“. Jis man tuomet mandagiai tarstelėjo, jog jam artimesni Ispanijos miestai, ypač Segovija, tad knygą derėtų pavadinti „Gyvenimas, netelpantis į Segoviją“. Man teteko apgailestauti, kad Viena nėra jo miestas ir pakeisti pavadinimą „Į vieną gyvenimą netelpantis“.

Ne vienas šiaulietis Antaną Krištopaitį vadina savo mokytoju. Drįsčiau irgi pasivadinti jo mokiniu. Vien tuomet, sovietmečiu, ką reiškė, jog jis draugauja su Vladimiru Vysockiu. O ką bekalbėti apie jo žinias dailės, teatro ir kino pasaulyje. Tuomet buvau ypač susižavėjęs Salvadoru Dali, o jis šiek tiek atvėsino, sakydamas, jog nepamirščiau, kad yra ir Renė Magritas. Atvažiuodavo pas mane į Nemenčinę, pernakvodavo, o ryte traukdavome Baltarusijon ieškoti Adomo Mickevičiaus Marilės kapo ar tiesiog pakeliauti LDK keliais. Kelionės buvo Antano Krištopaičio gyvenimas.

Karantino metu ėmiau skaityti kažkada skaitytas, bet primirštas knygas. Buvau jaunas, kai Antanas Krištopaitis man rekomendavo Konstantine Gamsachurgijos romaną „Didžiojo meistro ranka“. Šiomis dienomis vėl perskaičiau. Tai istorija apie tragišką menininko likimą tirono valdomoje šalyje.

Romane atskleidžiama XI a. pradžios Gruzijos panorama ir legenda apie Gyvojo stulpo katedros pastatymą. O pagrindinio romano herojaus architekto Arsakidzės suluošinimas – tarsi nuoroda ir į Stalino menininkų persekiojimus. Sunkiai sovietmečiu ši knyga skynėsi kelią, nes Glavlite buvo priskiriama knygoms, kurios kelia diskusijų: „Knygi ne videl, no skažu“ („Knygos nemačiau, bet pasisakysiu“).

Gamsachurgijų šeima viena iš garbingiausių Gruzijoje. Konstantine sūnus Zviadas Gamsachurgija, garsus gruzinų disidentas, mokslininkas ir rašytojas, tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Gruzijos Respublikos prezidentu.

Birželis prasideda Tėvo diena. Mamai visad jaučiau didžiulę pagarbą, visad į ją kreipdavausi „Jūs“. Tėtis gi daugiau buvo draugas ir jam sakydavau „Tu“. Kartu eidavome į kiną, futbolo rungtynes, pasikeisdavome skaitomomis knygomis. Futbole sirgome už Šiaulių „Elnią“. Kai šios komandos neliko, už „Statybininką“. Tėtis mokėjo vokiškai ir skaitydavo dienraštį „Neues Deutschland“. Vokiečių komunistų leidinys. Tik toks sovietmečiu Lietuvą iš VDR tepasiekdavo.

Pačiame centre, Tilžės (tuomet Lenino) ir Vilniaus gatvių sankryžoje, priešais dabartinį Fotografijos muziejų, buvo mažytė skaityklėlė. Dabar ten, regis, akinių parduotuvė. Tiesa, galiu ir suklysti, mat parduotuvės keičiasi taip greitai, kad kol šį tekstą spausdins, ten gali jau kažką kitą pardavinėti ar koks salonas jau įsikūręs. Visi ten skaitydavo „Liaudies sargyboje“, todėl didžiavausi, kai matydavau nustebusius žvilgsnius, apžiūrinčius tėtį, skaitantį vokiškai.

Dar su tėčiu mėgdavome padainuoti. Dažniausiai traukdavome bitlų „Yellow Submarine“. Tiesa, uždainių nemokėjome, tad kažką paniūniuodavome ir tik priedainį drauge užtraukdavome: „We all live in a yellow submarine, yellow submarine, yellow submarine...“

Karantinas suklostė draugų sąrašą. Su vienais norėjai telefonu ilgiau ir dažniau pabendrauti, kitų skambučio nelaukdavai ir jiems skambinti neprisiversdavai. Tai tiesiog diktavo širdis. Ne vienas sakys, jog toks telefoninis draugų sąrašas nėra tikras, o man atrodo – pats tikriausias. Nepasiilgai žmogaus ar jis tavęs nepasiilgo, vadinasi, jūs vienas kitam tiek ir reikalingi.

O būna: pamatai telefono ekrane skambinančiojo vardą ar pavardę ir apsidžiaugi. Apsidžiaugiu ir kai paskambinęs bei dar nespėjęs pasisveikinti, išgirstu atsiliepusiojo žodžius: „Sveiki, Ričardai!“ Vadinasi, tave žino, tu įrašytas jo telefone, tu kažkuo tam žmogui reikšmingas, nes esi jo draugų sąraše.