„Primiršti tekstai“. Apie laisvalaikį

Šiauliai

Morgan Jones nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

109491

Ką apie laisvalaikį anuomet galime papasakoti mes, vyresnieji, jaunystės metus praleidę sovietinės sistemos rėmuose? Laisvalaikio leidimo vietų nebuvo daug, valdžia mąstė, kad, turėdama daug laisvo laiko, liaudis gali prisigalvoti visokių keistų dalykų: dalytis antitarybinėmis nuotaikomis, pasakoti politinius anekdotus. Jaunimui net sunku įsivaizduoti, kad kadaise buvo šešių dienų darbo savaitė.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip, o mano užsiėmimai ir gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau. Tą patį galima pasakyti ir apie kino filmus, teatrų spektaklius, koncertus, dailės parodas.

Nuostabiausia, kad anuomet, kai daug kas buvo draudžiama, gyvavo bohema. Sovietmečio Lietuvos bohema laisvės sėmėsi iš vadinamosios smetoninės bohemos. Juk Lietuvoje bohema atsirado kartu su pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais, pavyzdžiui, keturvėjininkų. Visas Kauno literatūrinis gyvenimas tarpukaryje telkėsi kavinėse ir restoranuose, kur Kazys Binkis, Antanas Herbačiauskas ir kiti sąmojingai komentuodavo dienos įvykius, žarstydavo anekdotus, deklamuodavo moderniąją rusų ar lenkų poeziją. Nusigėrę menininkai būdavo iškilmingai nešami ant pečių Laisvės alėja. Pasakojama, kad vienas rašytojas, prašvilpęs gautą avansą, užstatė rašomąją mašinėlę. Neseniai mano draugas muzikantas užstatė savo saksofoną. Užstatęs rašomąją mašinėlę, gali rašyti ranka, bet, užstačius savąjį muzikos instrumentą, kuo bepagrosi, todėl šiandienė bohema jau ne tokia, nes įvykis su saksofonu labiau panašus į paprasčiausią alkoholizmą.

Kas bendro tarp knygos, muzikos, dailės ir bohemos? Būtent jie visi sovietmečiu atspindėjo laisvės ir saviraiškos poreikį. Kaip ir retos, sunkiai anuomet į dienos šviesą prasibraunančios knygos, taip ir muzika, dailė, bohemos susibūrimai buvo iššūkis penkmečiams įsibrovusiai sistemai su viena tiesa. Galime pasakyti, jog mums, anuometinei kartai, išgyventi padėjo knygos ir kiti menai.

Kai „Šluotoje“ trūko humoro

Pradėkime nuo knygos. Knyga buvo didžiulė vertybė ir deficitas bei labai branginama dovana. Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę, nes gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas kitų tautų istorijoje.

Dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir vyresnieji puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo traukiniuose, autobusuose ar net prie pietų stalo – šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išskleistą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Atrodo, šiandien skaitančiųjų traukiniuose ar autobusuose rečiau beišvysi. Gal ir rečiau, bet pats mačiau ne vieną.

Tiesa, be knygų, skaitydavome ir laikraščius bei žurnalus. Laukdavome šeštadienio, kai kioskuose pasirodydavo „Literatūra ir menas“, pakenčiami buvo „Švyturys“ ar „Jaunimo gretos“, o ką jau bekalbėti apie žurnalą legendą „Nemunas“, kuris dėl aktų nuotraukų buvo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje. Bet daugelis skaitė „Liaudies sargyboje“ – kriminalų laikraštį. Ką darysi. Tiesa, vienas toks ir tebuvo.

Buvo humoristinis leidinys „Šluota“, bet jis irgi tapo idėjiniu, besišaipančiu iš kapitalizmo ir šlovinančiu socializmą. Todėl nė skaityti tokių leidinių nesinori, liaudis labiau buvo linkusi pasakoti anekdotus. Aišku, pirmavo politiniai ir apie socialistinio gyvenimo grimasas. Kad ir šis.

Keleiviai jau buvo susodinti į lėktuvą, šis pajudėjo link pakilimo tako, tačiau netikėtai sustojo. Keleiviams buvo pranešta, kad reisas atidedamas, ir jie nuvežti į laukimo salę. Tiesa, po valandos vėl buvo pakviesti į lėktuvą. Paklausus stiuardesės, kas buvo įvykę, ji atsakė, jog vienas pilotų pajuto lėktuvo variklyje kažkokį keistą ūžesį, todėl praėjo valanda, kol rado kitą pilotą.

Širviaamžė bohema

Prasidėjus sovietiniam periodui, dalis bohemos atstovų, o tai buvo avangardistai, išvyko į Vakarus, dalis atsidūrė Sibire, kur ir baigė savo dienas. Bet dalis bohemos išliko. Kultine asmenybe tapo Širvys. Išgyveno ir vaizduojamojo meno bohema. Nepaisydami epochos sunkumų, dailininkai ir toliau tapė, rūsiuose rengė slaptas parodas ir liko ištikimi bohemos tradicijoms. Septintajame dešimtmetyje universitetas ir kitos aukštosios mokyklos tapo naujuoju bohemiškosios dvasios šaltiniu. Daugiausia tai buvo kūrybinės inteligentijos atstovų vaikai, kurie laisvalaikiu gėrė, dainavo „bitlų“ bei „rolingų“ dainas, net pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“‚ domėjosi progresyviaisiais menais. Jie ir paruošė dirvą šiandieniniam avangardui.

Anuometiniai bohemos atstovai prisimena, jog netiesa, kad širviaamžė bohema tebuvo latrų ir paleistuvių užuovėja. Pasakojama, kad užstalėse beveik nepasitaikė chamizmo, būdavo daug šviesios išminties. Vyko ir dvasinio peno ieškojimų, kurių estai sėmėsi iš Suomijos, lietuviai, girdi, iš Lenkijos. Visiškai su tuo nenorėčiau sutikti. O kur Liuksemburgo radijas, kur siuntiniai iš anapus su plokštelėmis ir džinsais...

Aišku, buvo nesirenkančiųjų, klausėsi Vilniaus radijo (ypač populiarūs buvo imtuvai VEF) ir tiek, žiūrėdavome televizorių, kuris transliavo dvi, Lietuvos ir Maskvos, programas, bet abi apgailėtinas.

Iš kino filmų pamenu: „Išsaugok žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolai“, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“, o tarp jų, net pats nustebau, prisiminęs režisieriaus Algirdo Aramino juostą „Kai aš mažas buvau“. Retas šį filmą pamena. Filmas buvo itin nepalankiai priimtas Maskvos kino kritikų, nes jame daugiausia koncentruojamasi į jauno žmogaus jausmus, o sovietinė realybė lieka nuošalyje. Abiturientai Eglė ir Tomas pabėga iš labai primityvios ekskursijos po parodą. Jie klajoja po Vilnių, apsilanko žirgyne (veiksmą lydi „The Animals“ muzika). Bunda meilė, tačiau gimsta ir pavydas. Eglę moko piešti profesionalus dailininkas ir Tomui ima atrodyti, kad mergina vis labiau tolsta nuo jo. Paguodos jis bando ieškoti alkoholyje ir atsitiktinėse kompanijose, tačiau jos neatneša laukto nusiraminimo. Galiausiai jis išsiruošia ieškoti merginos. Deja, paieškos bevaisės, bet čia Eglė pati žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį.

Veiksmas filme vyksta vasarą, bet man ši istorija kalėdinė. Kaip tik tinkama šioms dienoms.

Visi žinojome, kad esame įkliuvę

Stiprų šiuolaikinį teatrą, manau, suformavo ankstesnieji Lietuvos teatrai. Vis prisimenu jų gastroles. Viename mieste kito miesto teatras spektaklius rodydavo vos ne visą mėnesį. Galėjai pamatyti visus gastroliuojančio teatro spektaklius. Aktoriai gyvendavo viešbutyje. Ypač linksma buvo, kai atvykęs teatras jau pradeda gastroles, o to miesto dar neišvykęs ir abiejų teatrų aktoriai susitikdavo.

Ateidavo tai vieno, tai kito teatro banga. Mano jaunystės laikais pirmavo Panevėžys, statantis užsienio klasiką (A. Strindbergas, H. Ibsenas, A. Mileris, V. Borchertas...). Po to kilstelėjo Kaunas su Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus spektakliais. Vis prisimenu, kai per gastroles Vilniuje, Vilniaus rusų dramos teatro salėje šis teatras vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato. Visi žinojome, kad esame įkliuvę. Žinojo net partijos sekretoriai.

Viena tik gaila – kad anuomet daikto įsigijimas buvo svarbiau nei geras laisvalaikio praleidimas. Nors pasitaiko to ir dabar. O pabaigai norisi rasti mielų žodžių, nes artėja Kalėdos ir daug laisvalaikio bei begalė sveikinimų.

Skambutis vidurnaktį. „Alio“, – atsiliepia pakėlusysis ragelį. „Ir jums alio, gerasis žmogau“, – palinki skambinantysis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt