Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Modesto Grigaliūno asmeninio albumo nuotr.
Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT
– Kaip įvardytumėte, kas yra priklausomybių stigma?
– Paprastai tariant, tai visuotinai vyraujantis priklausomybę turinčio žmogaus smerkimas ar kontaktų su juo vengimas. Bet koks stigmatizavimas yra neigiamas reiškinys, kenkiantis tų, kurie yra stigmatizuojami, buvimui visaverčiais visuomenės nariais, nes šie žmonės yra tarsi atstumiami, paženklinami neigiamais stereotipais.
Tai ir etiketės priklijavimas žmonių grupei, ir savęs atitolinimas, atskyrimas nuo šio rato, ir vertybinis vertinimas, tarsi sau pasakant, kad tokie esame ne mes, tokie yra jie. Neretai tai ir nematomas moralizavimas, ir tam tikra neigiama emocija, su kuria ištariami tie žodžiai. Kartais – trumpas sumišimas, jaučiamas iš tono ar perskaitomas tarp eilučių.
Kai kam nors pasakau, kad dirbu Respublikiniame priklausomybės ligų centre, dažnai pašnekovo pirma reakcija būna: „A, tai ten su alkoholikais?“ Į šį nesuvaidintą, natūralų ir iš pirmo žvilgsnio tarsi nieko blogo nepasakantį žmogaus atsaką telpa viskas, ką vadiname priklausomybių stigma.
Pats žodis „alkoholikas“ niekada neturi pozityvios reikšmės – taip smerkiama, baudžiama. Visi šie ir ištariami, ir neištariami, bet pajuntami dalykai ir yra priklausomybių stigma. Tai kaip išdegintas ženklas – jo lengvai nenusiplausi. O svarbiausia – ne priklausomas žmogus sau susigalvoja stigmą, o visuomenė jam klijuoja tą neigiamą etiketę tol, kol ji tampa sava.
– Kokių priklausomybių turintys asmenys dažniausiai stigmatizuojami?
– Viena vertus, paprastai stigmatizuojami tie, kurių elgesys, įpročiai, savybės kertasi su visuomenei priimtinu elgesiu, vadinasi, visi, kurie turi vienokių ar kitokių priklausomybių, gali tapti stigmatizuojamaisiais, atstumtaisiais.
Kita vertus, visuomenė dažnai blogiau vertina tuos, kurių elgesys yra labiau atstumiantis. Todėl taip, galima manyti, kad vienos priklausomybės visuomenei kelia mažesnę atmetimo reakciją nei kitos. Tradiciškai alkoholį ar narkotines medžiagas vartojantys žmonės bus vertinami itin neigiamai, rūkymas gal bus suprantamas kaip priimtina, toleruotina priklausomybė, o probleminis interneto naudojimas, įnikimas į telefono ekraną apskritai nebus laikomas atstumiančiu.
Didesnė stigma formuojasi tada, kai priklausomo žmogaus elgesys atrodo keliantis daugiau žalos visuomenei, yra susijęs su specifine kriminogenine aplinka. Kai žmogaus priklausomybė kelia daugiausia sunkumų tik jam pačiam, stigma, tikėtina, bus mažesnė.
Tačiau tai nėra nekintanti, kaip akmenyje iškalta situacija. Ta pati priklausomybė vienu laikotarpiu gali būti labiau toleruojama, kitu – mažiau. Gausus alkoholio vartojimas kai kuriuose darbo kolektyvuose, darbo metu sovietmečiu, galėjo būti net norma, tačiau šiandien tai jau sunkiai įsivaizduojama.
– Kaip nuo stigmatizavimo kenčia priklausomybių turinčių asmenų artimieji?
– Jie gali jaustis izoliuoti dėl savo artimojo priklausomybės, nedrįsti ieškoti pagalbos, bijoti būti pasmerkti, jausti gėdą už savo artimąjį. Kita vertus, artimieji yra tokie pat visuomenės nariai kaip ir visi kiti žmonės, taigi priklausomybių stigma ir jos palaikomi stereotipai lemia ir artimųjų požiūrį į problemą: priklausomybė gali būti suprantama paviršutiniškai, kaip artimo žmogaus valios neturėjimas ar pan.
Taip pat artimieji dažnai pajaučia realias stigmatizavimo pasekmes: nors visuomenė atstums priklausomą žmogų, tuo pačiu gali sumažėti ir jo artimųjų socialinių kontaktų ratas, jie nebebus kviečiami į anksčiau įprastus renginius, susitikimus ir pan.
Galiausiai artimieji ir realiai mato priklausomą savo šeimos narį, susiduria su jo manipuliatyviu elgesiu, siekia jam padėti, būna nuvilti, jaučiasi bejėgiai ir patiria aibę kitų emocijų bei jausmų. Visi šie veiksniai ir sukuria tokią artimųjų situaciją, kurią aš vadinu turbūt sudėtingiausia iš visų...
– Ar visuomenėje vyraujančios stigmos turi realaus pagrindo, ar tai yra mitai? Kokios yra stigmatizavimo priežastys?
– Man pačiam turbūt tai ir yra įdomiausia priklausomybių stigmatizavimo dalis: kodėl visuomenė stigmatizuoja priklausomus žmones? Kas lemia tai, kad visuotinai nusprendžiame, jog štai šita žmonių grupė, turinti priklausomybę vienai ar kitai medžiagai ar netinkamam elgesiui, verta nebylaus pasmerkimo, šalinimosi?
Atsakymai į šiuos klausimus – tai net ne priklausomybių gydymo lauko dalis, o sociokultūrinių visuomenės studijų dalykas. Žinoma, kad priklausomas žmogus elgiasi specifiškai: alkoholis, psichoaktyviosios medžiagos veikia mąstymą, elgseną, organizmo sistemų veiklą, o išsivystęs abstinencijos sindromas lemia, kad toks asmuo sieks ir toliau vartoti medžiagą, kurios reikalauja smegenys.
Ne paslaptis, kad kai žmones valdo priklausomybės vienoms ar kitoms medžiagoms, dažnai įvykdomi ir nusikaltimai ar pastebimas kitoks visuomenėje priimtinoms normoms prieštaraujantis elgesys. Bet juk nebūtinai. Priklausomybę turinčio žmogaus veiksmai ne visada prieštaraus visuomenės normoms. Puikiai žinome, kad ir gerbiami, svarbius darbus dirbantys šeimos žmonės gali turėti išsivysčiusią priklausomybę alkoholiniams gėrimams, narkotinėms medžiagoms, rūkymui ar, pavyzdžiui, lošimui.
Būtent todėl priklausomybės ligų specialistai ir skatina į priklausomybių turintį žmogų žvelgti ne į kaip kažką, kas turi kitokį gyvenimo būdą, o kaip į sveikatos problemą turintį pacientą, kuriam reikalinga pagalba. Jeigu susergame gripu, gydomės vaistais. Jeigu turime priklausomybę, mums taip pat reikalinga medicininė pagalba, padėsianti ją suvaldyti.
– Ar visuomenėje vyraujančios stigmos keičiasi?
– Labai noriu akcentuoti, kad tiek priklausomybės, tiek jų stigmatizavimas, mano nuomone, yra labai sudėtingi ir apgaulingi dalykai. Tiek priklausomi, tiek ir juos smerkiantys žmonės yra vienos visuomenės nariai. O joje žalingų medžiagų vartojimo toleravimas bei priklausomybių smerkimas dažnai žengia greta, persipina, atsiskiria ir tokiu būdu tampa savotiškais spąstais, į kuriuos įsipainioja tiek priklausomybę jau turintys, tiek jos dar neturintys žmonės.
Vienu metu galime būti ir ligos smerkėjai, ir skatintojai. Geriantys žmonės kelia neigiamus jausmus? Bet tuo pačiu metu linksminimasis be alkoholio neįsivaizduojamas. Neblaivus žmogus atrodo atstumiančiai? Bet vakaro pabaigoje išlydimą draugą būtinai spirsime išgerti ir „ant antros kojos“. Sociokultūriškai tarp to, kas yra priimtina, o kas jau smerktina, gali būti labai plona riba. Ir svarbiausia, ta riba nuolat kinta. Tai, kas priimtina vienu laikotarpiu, kitos kartos bus vertinama kaip atstumianti ypatybė.
– Ar gali atsitikti taip, kad priklausomybių turintys asmenys tokias stigmas internalizuos ir tai formuos jų pačių nuomonę apie save?
– Apie stigmas kalbantys tyrėjai būtent tai ir akcentuoja: priklausomas žmogus, kurio atžvilgiu visuomenė demonstruoja neigiamas nuostatas, ilgainiui jas priims kaip savo tapatybės dalį. Juk jeigu tau nuolat sako, kad esi vienoks ar kitoks, neilgai užtrunki, kol ir pats apie save taip pradedi galvoti, tiesa?
Priklausomybės stigmos prisiėmimas sau neabejotinai mažina žmogaus savivertę, motyvaciją ieškoti pagalbos, stengtis įveikti savo būseną, ieškoti išeičių. Stigma tarsi užprogramuoja nesėkmei, kurią žmogus patirs, nesulaukdamas pasitikėjimo ir skatinimo iš aplinkos. Todėl akcentuojame, kad priklausomybių stigmatizavimas problemą tik gilina.
– Kokios dar gali būti stigmatizavimo pasekmės?
– Pasekmių yra daug ir jos skleidžiasi skirtingais lygmenimis. Jau minėjau, kad asmeniniu lygmeniu priklausomi žmonės gali priimti stigmą kaip savo savasties dalį, ir tai niekaip nepadės jiems tvarkytis su problema. Priklausomas žmogus jausis diskriminuojamas, bus neigiamai vertinamas aplinkinių, susidurs su išankstinėmis nuostatomis apie tai, ką jis gali ir ko negali. Visa tai lemia, kad žmogus apskritai nesiims ieškoti pagalbos, nes jausis iš anksto „nurašytas“.
Visuomenės lygmeniu priklausomybių stigmos, kaip ir bet kurios kitos, veiks kaip pleištas socialiniuose santykiuose. Neigiamos emocinės reakcijos į priklausomus žmones, stereotipai apie tai, kad jie būtinai bus nepatikimi, emociškai nestabilūs, nedirbantys ir t. t., kurs pykčio, atsiribojimo, nepasitikėjimo, abejingumo jausmus.
Priklausomybių turintys žmonės gali būti ignoruojami aplinkinių, patirti žeminimo, smerkimo situacijų. Bendrai žvelgiant, toks skirstymasis į „teisiuosius“ ir „atstumtuosius“ didins susvetimėjimo jausmą, nepadės kurti sveikos, įtraukios, palaikančios visuomenės.
– Ką reiktų daryti, kad to išvengtume?
– Nėra paprasto atsakymo į šį labai platų klausimą. Priklausomybių stigmatizavimas yra sudėtingų ir nuolat kintančių visuomenės santykių dalis. Ir šių santykių keitimas yra iš tiesų nepaprastas: negali, kaip taisant automobilio variklį, tiesiog surasti sugedusią detalę ir pakeisti ją nauja.
Stigmatizavimas kyla iš per ilgus metus susiklosčiusių socialinio gyvenimo patirčių, apibendrinimų, prisiminimų, konfliktų ir begalės kitų dalykų, lemiančių, kaip vertiname vienus ar kitus žmones, jų grupes. Deja, nebus taip, kad vieną rytą atsibudę pajusime, jog esame atsikratę stigmatizavimo. Kelias į sveikos visuomenės kūrimą yra ilgas, ir priemonės, kurios padėtų jį įveikti, turės būti kompleksiškos. Ugdymas, visuomenės švietimas ir su tuo susijusios socialinės programos turės padėti suprasti, kad priklausomų žmonių teisimas nepadės pašalinti, išspręsti priklausomybių problemos – aktualios ir kenkiančios visai visuomenei.
Pradėti galėtume nuo savęs: kalbėti apie priklausomybes neteisdami, nemoralizuodami, ne iš „aukštesniojo“ pozicijos, taip pat griauti stereotipus, ugdytis empatiją, toleranciją, atjautą į bėdą pakliuvusiam žmogui, suprasti, kad priklausomybė yra ne valios neturėjimas, o sveikatos būklė, kurią reikia taisyti.
– Dažnai kalbama, kad reiktų keisti žodyną, kalbant apie priklausomybių turinčius asmenis. Ar pritartumėte? Ar toks sprendimas iš esmės ką nors pakeistų?
– Šalia visų priemonių, kurios galėtų būti taikomos siekiant išrauti priklausomybių stigmą, palaikančio žodyno vartojimas yra gal vienas paprasčiausių instrumentų, bet nieko nekainuojantis, nereikalaujantis specialaus pasiruošimo ar specialių finansavimo programų – tik mūsų pačių dėmesingumo ir pajautimo.
Apie tai daug kalba priklausomybės ligų specialistai – kad būtina vengti žeminančių, teisiančių, nematomą neigiamą krūvį turinčių žodžių vartojimo, t. y. priklausomybių turinčių žmonių vadinimo alkoholikais, narkomanais, girtuokliais, priklausomais ir t. t.
Per ilgus metus visuomenėje nusistovėjo tokios kalbėjimo apie priklausomybes formos, kurios yra tiesiog neetiškos, nepadedančios, klijuojančios etiketes, žeminančios, išryškinančios žmogaus ligą, o ne patį žmogų. Tai yra taip įaugę į mūsų kasdienį žodyną, kad daugelis net stebisi, kuo toks kalbėjimas yra blogas. Esmė yra tame, kad menkinantis žodynas tiesiog gilina priklausomybių stigmas.
Ar ką nors pakeis tai, kad atsisakysime žeidžiančio kalbėjimo apie priklausomybes? Iš karto teigiamo efekto nepajusime, bet ilgas kelias pradedamas eiti nuo pirmų žingsnių, tiesa? Ir jeigu tie žingsniai dar ir nieko nekainuoja – kodėl jų nežengus? Duokime tam šiek tiek laiko, ir greitai užaugs karta žmonių, kuriems tokie diskriminaciniai žodžiai jau nebebus natūralaus žodyno dalis. Palaikantis, remiantis kalbėjimas apie psichoaktyviąsias medžiagas žalingai vartojantį žmogų jam gali tapti paskatinimu sveikti ar ieškoti pagalbos.
– Kaip patys stigmatizuojamieji galėtų kovoti su stigmomis? Kaip kiekvienas galėtume prisidėti ir padėti priklausomam asmeniui eiti išgijimo keliu?
– Kamuolį vis dėlto mesčiau į visuomenės, o ne į priklausomybės ligomis sergančiųjų rankas. Turbūt ne stigmatizuojamų žmonių turėtume prašyti, kad jie nebūtų tokie, o visuomenėje ugdyti supratimą apie toleranciją, empatiją, palaikymą.
Priklausomybės ligos yra opi problema, daranti žalą ne tik atskiram asmeniui, bet ir visuomenei, todėl visų susitelkimas šiai problemai spręsti galėtų padėti kovoti su priklausomybėmis. Ėjimas mažais žingsniais, supratimas, kad lengvai ir greitai stigmos nebus išraunamos, o svarbiausia, savęs pačių nuleidimas iš moralizuojančių, teisiančių, aiškinančių pozicijų būtų gera pradžia.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
