PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Liepos 10 d. 08:19

Prienų ugniagesys Mantas Kairaitis: ugnies nebijojau nuo mažens

Prienai

VPGT nuotr.

Etaplius.LTŠaltinis: Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba


308635

Dideli darbai daromi tyliai. Ir mažesnių šalies miestų ir miestelių ugniagesiams gelbėtojams tenka patirti įvairių išbandymų. Tačiau ugniagesiai gelbėtojai ne iš tų, kurie ugningai kalba apie gaisrus ar gelbėjimo darbus. Vienas iš jų – Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresnysis ugniagesys gelbėtojas Mantas Kairaitis.

Nors per 13 darbo metų yra daugybę kartų gaisrų metu gelbėjęs žmonių turtą ar net gyvybę, bet jis nemėgsta apie tai daug kalbėti. Panegirika – ne jo arkliukas. Ugniagesiai – veiksmo žmonės: kam kalbėti apie tai, kas padaryta, tokia juk yra pareiga – padėti ir gelbėti.

M. Kairaičio teigimu, ugnies tramdymas ar gelbėjimo darbas – ne vieno žmogaus, o komandinis darbas. „Visi kartu pamainoje dirbame, vienas kitam padedame, darome viską, kas įmanoma“, – teigia jis. Vienas iš įsimintiniausių gaisrų – prieš vienuolika metų gesintas Balbieriškio Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčios gaisras. Ugnis tada negailestingai sunaikino medinę bažnyčią.

Ugniagesiams pavyko išsaugoti aplinkinius pastatus. „Tai buvo vienas iš garsiųjų šalies gaisrų, ne visiems yra tekę tokius gaisrus gesinti“, – sako jis.

Prisimindamas šį gaisrą, M. Kairaitis pasakoja, kad atvykę pamatė liepsnose skęstančią bažnyčią. „Karštis, ugnis, dar pradėjo lyti, žaibuoti, viskas tarsi susivijo į vieną kamuolį. Bet sunkiausia buvo ne tai, o atvykus į gaisravietę pasiruošimas tolesniam darbui, vandens tiekimo užtikrinimas.

Gaisras kilo naktį, gesinome iki ryto, kol mus pakeitė kita pamaina. Mums talkino ir kolegos iš Kauno, Alytaus. Nežinau, ar gyvenime dar teks gesinti panašų gaisrą, bet geriau tokių gaisrų daugiau nepatirti“, – pasakoja ugniagesys gelbėtojas.

Kaip tapo ugniagesiu? Sako, ugnies nebijojęs nuo mažens. Yra net padėjęs kaimynams gesinti namą, nors tada ir nebuvo ugniagesiu.

„Pasirinkau šią profesiją, nes tarp draugų buvo daug ugniagesių, be to, šioje sistemoje, tik policijoje, dirbo mano močiutė. Mane visada traukė toks darbas, tik dvejojau – policija ar ugniagesyba. Pasirinkau būti ugniagesiu gelbėtoju, nes man patinka padėti, patinka gelbėti“, – pasakoja M. Kairaitis.

Savo darbu iki šiol nenusivylė, kiekvieną budėjimo dieną – vis kiti įvykiai. Be to, įgytas Ugniagesių gelbėtojų mokykloje žinias nuolat reikia atnaujinti, kad galėtum tinkamai dirbti, būtina nuolat tobulėti, nes vystosi technika, atsiranda vis sudėtingesnių prietaisų.

„Kai mokiausi, nebuvo nei elektrinių paspirtukų, nei elektrinių dviračių, saulės elektrinių... Naujovės veda į priekį, man tai patinka“, – tvirtina ugniagesys gelbėtojas.

Laisvalaikiu jis domisi technika, mėgsta remontuoti automobilius ir juos vairuoti. Sutaisęs automobilį džiaugiasi, kad kažkam padėjo. Jam labai patinka stebėti automobilių lenktynes ir jose dalyvauti kaip žiūrovui, tiesa, prisipažįsta, kad pats greičio nemėgsta: „Labai gerai matau viršyto greičio pasekmes ir visiems aiškinu, kad greitis niekada prie gero neprivedė“.

„Gaisro gesinimas yra mano darbas, einu padėti, kad nebūtų prarastos gyvybės, kad kuo mažiau nukentėtų žmonių ar įmonių turtas,“ – sako ugniagesys gelbėtojas.

Mantas sako, kad šis darbas teikia prasmę. Ir ne tik, jis išmokė jį disciplinos, atsakingumo, saugotis ir saugoti aplinkinius žmones. Išmokė stebėti aplinką, įvertinti riziką ir padėjo įgyti atsakomybės.