„Pri­mirš­ti teks­tai“. Pa­sik­lydę ver­ti­me

Šiauliai

Freepik nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

116966

Kartą Fran­cas Kaf­ka par­ke su­ti­ko ver­kian­čią mer­gaitę. Pak­lausė jos, kas at­si­ti­ko, kas ją nu­skriaudė ar įskau­di­no. Mer­gaitė pa­si­skundė, jog ne­tu­rin­ti nei bro­liu­ko, nei se­sutės ir li­ko vi­siš­kai vie­na, nes kaž­kur din­go jos my­li­ma lėlė. Kaf­ka pa­si­siūlė lėlės paieš­ko­ti ir jie su­tarė ry­toj to­kiu pat me­tu to­je pat vie­to­je su­si­tik­ti – gal jam bus pa­vykę ją ras­ti.

Susitikus kitą dieną, Kafka papasakojo, jog lėlę radęs ir ji jam perdavė laišką mergaitei, kurį jis perskaitė. Taip nuo tada kasdien jie susitikdavo parke ir Kafka skaitė mergaitei lėlės laiškus.

Seniai buvau matęs, tad pažiūrėjau TV1000 primintą režisierės Sofijos Kopolos kino filmą „Pasiklydę vertime“. Originalus pavadinimas „Lost in Translation“ tarsi turėtų būti verčiamas pažodžiui – „Prarasta verčiant“, bet man pavadinimas „Pasiklydę vertime“ net malonesnis. Vidutinio amžiaus, o gal tiksliau, jau senstantis garsus Holivudo aktorius Bobas Harisas atvyksta į Tokiją filmuotis viskio reklamoje. Puikiai, o kitaip ir negalėjo būti, pagrindinį herojų vaidina Bilas Murėjus. Džiaugiuosi, kad su šiuo aktoriumi per savaitę susidūriau net du kartus, nes vasario 2-ąją privalėjau pažiūrėti „Švilpiko dieną“, ką darau tą dieną kiekvienais metais.

Taigi – megapolis. Vienas prašmatniausių Tokijo viešbučių „Hyatt“, kuriame apsistoja Bobas: minios žmonių, reklamų šviesos, klegesys, o kaip niekad kankina liūdesys. Jis iš ekrano, iš tos minios persiduoda ir tau. Žmonių ir triukšmo apsupty tampi vienas. Neišgirsti, o gal tai ir nebesvarbu, ką filmo pabaigoje herojus šnabžda į ausį tame pat viešbutyje sutiktai merginai Šarlotei. Kažkur girdėjau, jog tie žodžiai yra „Niekas tavim nepatikės“. Bet, kaip ten bebūtų, tai filmas, kuriame atrandi dalelę savęs, nes juk visi pasiklystame savo „vertime“.

ep-19-1.jpg

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“.

Istorija su Kafka ir S. Kopolos kino filmas man priminė šį žodį. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – „praeities ilgesys“, bet daug kur šis žodis šiek tiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai nostos – „grįžti“, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamų jausmų, tačiau to slogučio likę. Kai ką nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos: „Ir aš ten buvau...“ Manyčiau, gana svarbu, ar nostalgiją kelia vietos, ar daiktai. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Nors nostalgijos apgaubti žmonės tai tarsi „Ryanair“ ir „Wizzair“ keleiviai, kuriuos, net nežinau iš ko, bet atskirsi. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Jei reiktų nostalgiją lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus begalybės ženklui – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištįsusios „o“ raidės, du ovalai.

Per „LRT plius“ žiūriu laidas „Stop juosta“ apie miestų ir miestelių architektūrą. Dažniausiai rodomas sovietinis vėlyvasis modernizmas. Ne, ne, sovietinio modernizmo neilgu, į Grūto parką irgi netraukia, tiesiog stebi, kaip bėgo tavo gyvenimas, ir tiek.

Gi gražiausias tekstas, kurį jau ne pirmą kartą, tačiau vėl norisi pacituoti, rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

ep-19.jpg

Kai geros knygos pasirodymas buvo stebuklas

Knygų nostalgija. Galvoju, kiek man metų buvo, kai perskaičiau „Tris muškietininkus“. Gal keturiolika, o gal ir dar mažiau. Trys draugai vienas kitą net muškietininkų vardais buvome praminę. Man, deja, teko Porto vardas. Jau nekalbant apie d’Artanjaną Aleksandro Diuma romane, anot rašytojo Gintaro Beresnevičiaus, įsiminė orusis grafas Atas, žavėjo Aramis, jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją, karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. O Portas tiesiog buvo Portas.

Brendimo laikotarpio knyga – Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Knyga, kuri pakeitė mano bei ne vieno jaunuolio gyvenimą. 1951 metais parašyta apysaka Lietuvoje pasirodė 1966-aisiais. Tai buvo ryškiausia tų metų ir to laikmečio knyga, bemat išpirkta. Įdomu, ar dabartiniai moksleiviai į knygą reaguoja panašiai, kaip ir 1966-ųjų mokiniai? Mums, keturiolikmečiams–septyniolikmečiams, pagrindinis herojus Houldenas įsiminė dėl to, kad drįso pastebėti, jog suaugusiųjų pasaulis – melagingas. Savyje atpažindavome Houldeną, kartu su juo verkėme ir kartu juokėmės.

Nuo to laiko ėmiau žymėti ryškiausias Lietuvoje pasirodžiusias knygas. 1972 metais tai buvo Dž. Keruako romanas „Kelyje“ (JAV pasirodęs 1957 m.). Romano herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Dž. Keruako „Kelyje“ pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba. Latvijoje, Estijoje ir net Lenkijoje šis vertimas pasirodė vėliau.

1979-ųjų įvykis – Hermanno Hessės „Stepių vilkas“. Kaip šis H. Hessės kūrinys mus pasiekė? Gal todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantieji anuomet buvo aktyviai smerkiami.

Jei vakare jūsų telefono baterija neišsikrovusi – jūs vienišas

Gal klystu, bet bent man žodžiui „nostalgija“ gana artimas žodis „vienatvė“. Pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidurinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Tik ne sulaukusieji gilesnės senatvės, nes senatvėje vėl norisi būti apsuptiems klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku.

Skaitydamas vienatvės priešininkų ir jos šalininkų mintis, suvokiau, kad vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni, mes labiau analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų gyvenimo stebėtoją. Žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Pagaliau, jei pobūvių žmonės tavęs nežavi, tai ir tau ten ne vieta.

Visgi jei esate vienas – kaltas tik pats. Iš vienatvės, kurioje jaučiasi vienišas, žmogus mėgina pasprukti. Iš vienatvės, kurioje vienišas nesijaučia, žmogus pasprukti nemėgina. Pirmoji vienatvė yra liūdna... Jūs – susiformavusio charakterio asmenybė, turinti nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Ir visgi, manau, vienatvė nenugalės gyvenimo dviese. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes gal kažkiek ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar itin skiriamės tuo, kad kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais ir taurę vyno. Ir pabaigai, prisiminus „Pasiklydusius vertime“, dar vienas pastebėjimas – vienišiai gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt