„Pri­mirš­ti teks­tai“. Pa­sik­lydę ry­šy­je

Šiauliai

Freepik nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

128328

Ta­me be­ga­li­nia­me in­for­ma­ci­jos apie ko­ro­na­vi­rusą srau­te jau ne­be­pa­me­nu, ku­ria­me Lie­tu­vos mies­te be kaukės su­stab­dy­tas be­na­mis aiš­ki­no, jog ne­ži­nojęs, kad to­kios rei­kia, o apie vi­rusą nie­ko ne­girdėjęs. Grei­čiau­siai jis iš­si­su­kinė­jo, bet jei ne, kaž­ku­ria pra­sme tai lai­min­gas žmo­gus. Tai ne tu, kai, pra­bu­dus ry­te, jo­kios tem­pe­ratū­ros, ko­su­lio, gal­vos skaus­mo, kvėpuo­ji lais­vai ir tuo­met su­pran­ti, jog tau šakės – ti­pi­niai simp­to­mai be­si­mpto­mi­nio ko­ro­na­vi­ru­so.

Per televiziją klausantis pokalbių, kai vedėjas studijoje, pašnekovai – kas kur, kartais norisi tokį pokalbį pavadinti „Pasiklydę ryšyje“ (pamenate puikų kino filmą „Pasiklydę vertime“ apie pasiklydusias ir pasimetusias sielas?). Karantiną leidome apglėbti italų kino režisierių F. Felinio ir P. Sorrentino. Net Didžiosios savaitės vaizdai tuščioje aikštėje priešais Šv. Petro ir Povilo baziliką Romoje atrodė tarsi iš pastarojo režisieriaus filmo. Pamenate Didžiojo penktadienio tuščią aikštę ir kelių žmonių procesiją, kurioje daugiausia kaliniai, tiesa, gana puošniais rūbais? Ar galėjome kada nors pagalvoti, kad bus šitaip?

Nelankome giminių, draugų, netgi kaimynų ir nenorime, kad jie mus lankytų. Suprantama. O to visi ir moko. Norinčiuosius atvykti į svečius, manau, derėtų pavadinti Gagarinais, pagal marsiečių posakį „Nelauktas svečias blogiau už Gagariną“.

Kai švęsti negalima, ypač norisi tai daryti. Tiksliai neskaičiavau, bet atrodo, jog gegužė gali pasidžiaugti turinti daugiausia švenčių, palyginti su visais kitais metų mėnesiais. Jau pirmomis gegužės dienomis jų apstu.

Ir telefonu galime tarti daug gražių žodžių

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Jei Kovo 8-ąją apie moteris galima kalbėti bet ką, tai Motinos diena reikalauja susikaupimo ir taurumo. Tad didelės pompastikos tam ir nereikia. Paskambinkime mamoms ir nuoširdžiai pasikalbėkime. Šiais metais, manau, bus daug norinčiųjų mamas sveikinti ir būtinai jas aplankyti. Sveikinti norės net tie, kurie niekad nesveikino. Čia kaip su dainomis. Nesakysi, kad lietuviai nedaininga tauta, bet būna, kad dainuoti reikia juos versti, tačiau tik uždrausk dainuoti – bemat dainuos.

Gegužė – moterų mėnuo. Kiek moterų vardadienių šį mėnesį! Gegužės 1 d. – Gražina, Vidmantė, 2 d. – Meilė, 4 d. – Monika, Vitalija, 5 d. – Irena (tiesa, per metus Irenos vardadienių labai daug), 6 d. – Judita, 7 d. – Danutė (šis vardas minimas dar ir 25 d.), 8 d. – Stanislava (bandyta šio vardo šventę kelti į kitą mėnesį, bet visi švenčia tradiciškai), 9 d. – Austėja, Edita, 14 d. – Gintarė, 17 d. – Gailė, 22 d. ypač šventiška – Aldona, Elena, Rita, 24 d. – Joana (ji ir 30 d.), 28 d. – Rima, 31 d. – Angelė. Paminėti čia tik patys populiariausi vardai, o kiek dar kitų. Taigi, gegužę nėra dienos, kad nereikėtų sveikinti kokios nors moters. Tad nusirašykime, vyrai, šį sąrašą ir veik kiekvieną dieną rasime, kam paskambinti ar bent žinutę parašyti. Juk telefonu irgi galime tarti daug gražių žodžių. Ko, susipažinęs su moterimi, pirmiausia prašai? Aišku, jos telefono numerio.

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę žiemišką vasarį, gegužės 13 d. galime švęsti meilės dievaitės Mildos šventę. Bet niekada nešvęsdavome, o ir šiais metais atšvęsti spėjome vasario 14 d., tad gegužės 13-ąją bus ramu. Niekas nešvęs ir nieko drausti nereikės.

661.jpg

Šventės, kurių nepasigesime

Tai kita grupė švenčių. Greitai bus ir trisdešimtmetis, kai vis dar neapsisprendžiame, švęsti ar nešvęsti Darbininkų dienos – gegužės 1-osios. Diskutuojama ne mažiau nei dėl Kovo 8-osios. Į Lietuvą ši šventė atėjo su tarybų valdžia, todėl, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nežinant šios šventės istorijos, jos imta kratytis. Tiesa, šią dieną nuo seniausių laikų švenčia ir Bažnyčia, nes tai Juozapo Darbininko šventė. Kai tarybiniais metais po darbo žmonių demonstracijos kas nors užsukdavo bažnyčion, nustėrdavo iš nuostabos – ir čia šventė. Apie Tarptautinę darbininkų solidarumo dieną kasmet vis mažiau kas užsimena. Ypač šiuo metu. Nešvęsime ir nereikia.

Negalima švęsti Darbininkų dienos, tai gegužės 1-ąją dar yra Gegutės šventė. Net mėnesio pavadinimas kilo iš šiuo metu užkukuojančios paukštės pavadinimo, o mūsų protėviai Gegutės dieną linksmai švęsdavo. Bet tas paprotys seniai dingęs ir šiuo metu atgaivinti jo netiktų. Aišku, į kurią nors pamiškę ar į patį mišką nuvažiuoti galima ir, radus atokiau nuo žmonių vietelę, pasivaikščioti, be to, gal gegutę išgirsime. Tai tiek tos šventės.

Gegužės 3-ioji – Konstitucijos diena. Nežinojote? Tą dieną 1791 m. priimtas šis pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Gegužės 3-ioji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo Konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – aukščiausias įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį. Mūsų šalyje ši Konstitucija (nors ji drauge ir lenkų, ir mūsų) mažai prisimenama. Tad šiais metais irgi taip liks.

Gegužės 3-ioji – Saulės diena. Šią šventę 1994 m. paskelbė Tarptautinė saulės energijos bendrovė (ISES-Europe). Ji skirta atkreipti dėmesį į saulės energijos galimybes. Daugelyje šalių vyksta saule varomų automobilių varžybos, seminarai, parodos ir kt. renginiai. Aišku, šiais metais bus tyliau, o pas mus viskas paprasčiau – niekad nieko ta proga nevykdavo, tad šiais metais irgi bus ramu ir nieko nepasigesime.

Diena su dienoraščiu

Niekaip neįveikiu Juozo Baltušio prisiminimų „Vietoj dienoraščio“ antrosios knygos (1976–1983). Karantinas baigsis anksčiau, nei susidorosiu su šia knyga. Visgi 1 300 puslapių. Tokio storio buvo ir pirmoji (1970–1975). „Sakmės apie Juzą“ autorius turi pasakoriaus dovaną, tad kartais, kai skaitai jo aprašytą dieną, atrodo, kad šalia būtum. Kad ir 1976 m. sausio 25-oji. Buvo tai sekmadienis. Atsikėlęs, rašytojas pasakoja, toliau rašęs „Dainą“, mat jis taip trumpina „Kas dainon nesudėta“. Pavargęs nuo rašymo, ėmėsi skaityti naują „Nemuno“ numerį, 1-ąjį tų metų. Užkliuvo M. Meškauskaitės atsiminimai apie V. Krėvę: „Tikras skiedalas. Neturi moterėlė jokių duomenų beletristikai, o griebiasi būtent jos. Rašo ne apie Krėvę, o apie save. Kaip ji kavą gėrė pas Krėvę ir kaip tas įsimylėjo ją, visą vakarą išlaikė nuo 17 iki 24 valandos, dar palydėti norėjo, bet ji atsisakiusi. Apie Krėvę šitaip?! Ne rašytojas čia išeina, vienas įžymiausių, koks buvo ir lieka mūsų literatūroje, o nusiseilėjęs seniokas, alpstąs nuo mergos. Tikra bėda, kai boba nusensta: vis vaidenasi jai įsimylėjimai, jos neatlaikomas žavumas...“

Na, reta moteris, ypač rašanti, J. Baltušiui įtikdavo. Ne rašančios, bet dainuojančios ar vaidinančios moterys jam buvo artimesnės, kad ir Onutė Valiukevičiūtė, Nijolė Lepeškaitė, Dalia Staliliūnaitė... Štai apie jas daug gražių žodžių yra pasakęs.

Toliau tą dieną Baltušis aprašo vakarinį apsilankymą pas Justą Peleckį. Anot J. Baltušio, tai senukų susibūrimas. Visi kalba, jog rašys prisiminimus, tačiau dienoraščio autorius abejoja, ar spės. „Siaubingas tas daiktas senatvė“, – sako jis ir prisimena gydytoją rentgenologę, energingą moterį, kurios „visur buvo pilna, nė vienos premjeros teatruose nepraleisdavo, taurę gėrė ir pabliuznyti mokėjo, kad Dieve duok. O štai sulaukė 74 metų, jai pasiūlė išeiti į pensiją, ir toji moteris... pasikorė“.

J. Baltušio kandumas gali vienus žeisti, kitus linksminti. Aprašytieji dažniausiai irgi žvelgia į tai su ironija ir kažkokio pykčio nelaiko. Pavyzdžiui, Tomas Venclova, kuris šiųmetės Vilniaus knygų mugės metu paklaustas, ką skaito, linksmai atsakė, jog J. Baltušio dienoraščius. Tiesa, T. Venclova mažai J. Baltušiui ir užkliūva, jo akiratyje ir taip daug meno žmonių, odontologų, kolūkių pirmininkų, kunigų... Pavyzdžiui, aprašo aktorių, kuris per balkoną išmetė savo žmoną, tačiau bando likti nešališkas ir baigia pasakojimą, jog aktorius jis labai gabus.

J. Baltušio dienoraščiai atveja mintį – karantino metu rašyti dienoraštį. Po metų, o dar po daugiau būtų ką prisiminti. Šis dienoraštis gal nebūtų ilgas, nes daugumos dienoraščių pabaigos yra iš anksto nulemtos. Jas nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, šiuo atveju – karantino

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt