Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Sauliaus Žiūros / Pixabay.com nuotr.
Skaistė GrigutytėŠaltinis: Etaplius.lt
Prasidėjo pavasarinė varliagyvių migracija
Kovo pabaiga–balandžio pradžia yra tas laikotarpis, kai žiemavietėse šaltąjį laikotarpį praleidę varliagyviai, pajutę šilumą suaktyvėja ir ima traukti savo keliais į nerštavietes. Gamtos ritmas šiems padarėliams diktuoja, jog metas daugintis. Šiuo laikotarpiu galime pastebėti, kad varliagyviai keliauja ne tik po vieną, bet ir sulipę vienas kitam ant nugaros, po du, tris ar net keturis individus. Ekologas G. Paškevičius sako, kad tai visai ne meilės aktas, o savotiškos patinėlių lenktynės.
„Patelės šiuo laikotarpiu būna stambios, brandina ikriukus. Patinėliai kovoja dėl to, kuris pirmas apvaisins tuos ikriukus, kai pastarieji bus išleisti į vandenį, mat varliagyviai pasižymi išoriniu apvaisinimu. Todėl kartais net po kelis sušoka patelei ant nugaros, kad tik pirmi su ja pasiektų nerštavietę ir turėtų galimybę tai padaryti. Taigi, „dama“ ant kupros kartais tempia vieną ar kelis „džentelmenus“, – juokiasi G. Paškevičius.
Varliagyviai dauginasi panašiai, kaip žuvys: patelės išneršia į vandenį savo ikriukus, o patinėliai juos apvaisina. Tuomet susidaro savotiški kiaušinėlių kamuoliai, primenantys vynuogių kekes, vadinami kurkulais. Iš jų išsirita varliagyvių jaunikliai – buožgalviai. Varliagyvių dauginimuisi būtinas vanduo, kitaip kiaušinėliai išdžiūtų ir žūtų. Todėl pavasarinės migracijos metu šie šaltakraujai gyvūnai visada traukia link seklių vandens telkinių – kūdrų, šlapynių, balų, melioracijos griovių, kuriuose pratęsia savo rūšies egzistavimą.
Kurkulai. Pixabay.com nuotr.
Nerštavietes pasiekia ne visi
Varliagyvių migracijos keliai neretai kertasi su žmonių keliais. Deja, tai dažnai baigiasi tragiškai – daugybė šių padarėlių žūva po automobilių, dviračių ratais. Pavasarį dažnai galime pamatyti sutraiškytais varlių kūneliais nuklotus kelių ruožus. G. Paškevičius sako, kad vairuotojai šiuo laikotarpiu turėtų būti itin atidūs ir stengtis apvažiuoti kelyje sutiktą varliagyvį arba sustoti ir perkelti jį į kitą kelio pusę, ta kryptimi, kuria jis ir traukė.
Tiesa, galima pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių atkreipia dėmesį į šių gyvūnų svarbą gamtoje ir imasi priemonių, kad nerštavietes jie pasiektų kuo saugiau.
„Vienas sprendimo būdų, kaip padėti saugiai migruoti, yra specialių pralaidų su vamzdžiais įrengimas po keliais. Taip varliagyviams nereikia keliauti per važiuojamąją dalį ir jie saugiai pasiekia kitą kelio pusę tuo vamzdžiu. Tačiau tai gana nepigus inžinerinis įrenginys, nors ir labai veiksmingas. Kitas, pigesnis ir paprastesnis būdas – šalikelėje įrengti smulkaus tinklo tvoreles, ties kurių kraštais tam tikrais intervalais į žemę įkasti plastikiniai kibirai ar panašios talpos. Šie atitvarai veikia tokiu principu: varliagyviui kelią pastoja tvorelė, ieškodamas praėjimo, jis eina palei ją, kol įkrenta į įkastą kibirą ir nebegali iš jo iššokti. Tuomet jau žmogus turi varliagyvius iš tų kibirų surinkti ir perkelti į kitą kelio pusę“, – pasakoja G. Paškevičius.
Įrengus tokius atitvarus, labai svarbu nepamiršti bent kartą per vieną ar dvi dienas tikrinti kibirus, ypač jei lauke lyja. Varliagyviai – ne žuvys, suaugelio stadijoje žiaunų neturi, todėl kvėpuoja per plaučius ir per odą, taigi, taip ilgai kaip žuvys išbūti po vandeniu negali. Ilgam palikti vandens pripildytoje talpoje jie gali žūti.
Atitvarai varliagyviams. Telšių rajono savivaldybės nuotr.
Visiškai nepavojingi žmogui
Varliagyviai toli gražu ne kiekvienam žmogui atrodo mieliausi padarėliai pasaulyje. Kadangi yra šaltakraujai, slidi ir šalta oda daugelį gąsdina ir atrodo nemaloni. Ekologas G. Paškevičius sako, kad tai nėra tie mieli ir pūkuoti žinduoliai, tačiau varliagyvių bijoti žmonėms jokiu būdu nereikia.
„Jie yra visiškai nepavojingi. Varlė ar rupūžė jums niekada neįkąs, nepadarys nieko blogo. Mitas ir tai, kad paėmus į rankas rupūžę užsikrėsime karpomis. Taip, paimtos į rankas jos kartais išleidžia mums ant delno skystį, tačiau tai ne šlapimas, o tik paprasčiausias vanduo, kurį rupūžės geba nešiotis it tam tikroje saugykloje, o esant poreikiui – išleisti“, – aiškina ekologas.
Kitas gajus mitas yra tas, kad varliagyviai naikina uogas ar daržoves mūsų daržuose.
„Aš daugybę kartų esu girdėjęs, kad rupūžės ėda, iščiulpia braškes. Tai visiška nesąmonė. Jūsų braškės jų nei kiek nedomina. Visų pirma, fiziologiškai varliagyviai negali nieko atkąsti ir jie nėra augalėdžiai. Tai yra plėšrūnai, kurie čiumpa ir praryja savo grobį. Jei pamatėte varliagyvį savo darže, turėtumėte džiaugtis. Tai reiškia, kad jis čia atkeliavo pasivaišinti vikšrais ir kitais kenkėjais, kurie kėsinasi į jūsų derlių“, – pasakoja G. Paškevičius.
Pilkoji rupūžė. Gerardo Paškevičiaus nuotr.
Naikina kenkėjus
G. Paškevičius sako, kad jo, kaip gamtininko požiūriu, gamtoje nėra naudingų ar nenaudingų gyvūnų. Kiekviena rūšis egzistuoja ne be reikalo, viskas gamtos pasaulyje turi savo misiją ir paskirtį. Tačiau žmonės linkę visur ieškoti naudingų savybių, o, kalbant apie varliagyvius, pagrindinė iš jų – tai yra „profesionalūs“ vabzdžių ir parazitų naikintojai. Šie padarėliai minta viskuo, kas mažesni už juos: vikšrais, uodais, musėmis, įvairiais vabalais.
Rupūžės, kuriomis kai kas bjaurisi, yra kone vieninteliai gyvūnai, mintantys daržininkams košmarus keliančiais šliužais, kolorado vabalais bei jų lervomis.
Net varliagyvių jaunikliai – buožgalviai – vandenyje medžioja mus taip erzinančių, įkyriųjų uodų lervas, mažindami šių kenkėjų populiaciją gamtoje.
Pilkosios rupūžės. Pixabay.com nuotr.
Rūšių įvairovė
Nors dauguma žmonių turbūt įsivaizduoja, kad varliagyvis – tai varlė ir rupūžė, iš tiesų mūsų šalyje gyvena net 13 skirtingų šių padarėlių rūšių. 2 iš jų – uodeguotieji varliagyviai tritonai.
„Lietuvoje gyvena paprastasis tritonas, kurį daugelis painioja su driežu. Jeigu jūs pagavote mažą driežiuką, tai yra paprastasis tritonas. Driežai skuodžia taip greitai, kad žmogui juos pagauti yra praktiškai neįmanoma“, – sako G. Paškevičius.
Kita įspūdinga mūsų šalyje aptinkamų tritonų rūšis yra gražuolis skiauterėtasis tritonas. Jis primena miniatiūrinę slibino versiją – turi juodą, ruplėtą kūnelį, o tuoktuvių metu patinėliams ant nugaros užauga skiauterė dantytu kraštu. Tiesa, pamatyti šį žavų varliagyvį tikimybė gerokai menkesnė, nei paprastąjį tritoną. Tai reta, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta rūšis, kuri gyvena tik itin švariuose vandens telkiniuose smėlėtu dugnu.
Skiauterėtasis tritonas. Pixabay.com nuotr.
Lietuvoje taip pat gyvena ir 11 beuodegių varliagyvių rūšių – varlių ir rupūžių. Tai raudonpilvė kūmutė, pilkoji rupūžė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė, paprastoji medvarlė, česnakė, didžioji kūdrinė varlė, mažoji kūdrinė varlė, ežerinė varlė, smailiasnukė varlė ir pievinė varlė. 4 iš jų – raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė ir paprastoji medvarlė – yra itin retos ir įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.
Varliagyviai yra itin jautrūs aplinkos, ypač vandens, taršai. Todėl užterštoje aplinkoje jie negyvena ir nesidaugina. Ypač jautriai į teršalus reaguoja varlės, kurios dalinai kvėpuoja per odą. Ekologas G. Paškevičius sako, kad žmogui reikėtų jas imti ne sausomis, o vandeniu sudrėkintomis rankomis. Varlėms pražūtingas gali būti net žmonių naudojamas rankų kremas, losjonas ar kvepalai, todėl pasitepus rankas ar pasikvėpinus, varlių niekada nelieskite.
Varliagyviai dėl buveinių naikinimo, žemės ūkio plėtros, trąšų, herbicidų ir pesticidų naudojimo nyksta visame pasaulyje. Lietuvoje situacija nėra kritinė, tačiau populiacijos mažėjimo tendencija taip pat pastebima. Be šių padarėlių vabzdžių, įvairių kenkėjų skaičius reikšmingai išaugtų. Todėl žmonės turėtų įsisamoninti, jog varliagyviai – mūsų draugai ir mes privalome juos saugoti. Prie to galime prisidėti kiekvienas: būkime atsargūs ir atidūs keliuose, nepatingėkime padėti dar lėtiems ir apsnūdusiems varliagyviams saugiai pasiekti nerštavietes.