Prakalbinti medį drožėjui nereikia daug pastangų

Utena

Vytauto Ridiko nuotr.

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

34627

Prakalbinti medį Antalieptėje gyvenančiam profesionaliam drožėjui Pranui Savickui, rodos, nėra sunku. Jo rankose gimsta įvairūs drožiniai: ir piktoki velniai, ir tautine atributika padabintos lietuvaitės. Kone visą savo gyvenimą su drožyba nesiskiriantis P. Savickas atvirai prisipažino, kad šis pomėgis ne tik jo pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. O mažuosius dirbinius menininkas linkęs dovanoti ir suteikti džiaugsmą kitiems.

Foto galerija:

Kuo Jūsų darbai išsiskiria iš kitų kūrėjų?
Jeigu aš noriu nudrožti suvenyrą, jis ir turi būti tikras suvenyras. Štai dabartiniai menininkai padaro kūrinį, o paskui nežino, kur jį dėti. Dažnai neatitinka matmenys, tad tokiam daiktui reikia atskiros erdvės. O aš visiems sakau: senovės lietuviai pagamindavo daiktą ar įrankį, kuris būdavęs praktiškas, naudingas ir reikalingas buičiai. Padarysi didelį – žmogui bus problema. Neturės kur pastatyti.

Dar tarnaudamas kariuomenėje nepaleidau iš rankų drožybos įrankių. Didžioji mano karjera drožyboje prasidėjo tuomet, kai dirbau Zarasų elektros tinkluose ir buvau šios įmonės vadovo Algimanto Žilėno pagalbininkas. Jis buvo labai didelis entuziastas, užsimanydavo originalių medžio darbų, o aš visuomet su malonumu tai įgyvendindavau.

Kada įvyko pirmoji jūsų pažintis su drožyba?
Mano manymu, dėl drožybos greičiausiai kalti genai. Kadangi nuo seno Lietuva – žemdirbių kraštas, tačiau mano senelis buvo ir drožėjas, ir verpimo ratelių meistras. Jis taip ištobulėjo, net metė žemdirbystę ir visą dėmesį sutelkė į šį užsiėmimą. Jį pažinojo visi aplinkinių kaimų gyventojai, kurie verpimo ratelius vadindavo „Savicko rateliais".

Mano pirmoji rimtesnė pažintis su drožyba įvyko tuomet, kai buvau dar visiškai nedidelis vaikas. Utenoje susitikau savo krikšto tėvą, kuris parduotuvėje man nupirko vieną drožybos įrankį. Pradėjau nuo smulkių darbelių.

Metams bėgant Antalieptėje pats pasistačiau namus, kurį laiką su žmona auginome kalijas, tad nusprendžiau, kad reikėtų pačiam pasidaryti ir krepšelius iš skiedrų. Išpopuliarėjau su šiais krepšeliais: aprūpindavau Zarasus, iš Zarasų jie būdavo išvežami į Daugpilį ar Rygą. Dirbom abu su žmona, padėdavo sūnūs. Pamenu, kasdien po 70 krepšelių padarydavom.

Apie 1986 metus Antalieptė šventė bažnyčios jubiliejų. Atvažiavo kunigas, kuris paprašė manęs nudrožti kryžių. Po metų, sovietmečiui baigiantis, bažnyčios šventoriuje jau stovėjo kryžius. Prasidėjo intensyvūs kryždirbystės metai. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje vos spėjau suktis. Jų reikėjo visiems – ir bažnyčioms, ir kaimams, ir sodyboms. Per savo gyvenimą esu nudrožęs 17 kryžių ir tiek pat koplytstulpių. Du kryžiai stovi Kryžių kalne.

Ar dabar dar lieka laiko drožti kryžius ar koplytstulpius?
Šiuo metu daugiau darau mažesnius darbus. Man juk 88–eri, tad jėgos senka, darosi sunkiau. Šiuo metu mano tema „Sartai". Žirgų lenktynės būna kasmet. Noriu suteikti žmonėms džiaugsmo. Drožinėju žirgus ir juos parduodu. Džiaugiuosi, kai drožiniais susidomi vis daugiau pirkėjų.

Jūs esate molėtiškis. Užsiminėte, kad atidavėte duoklę ir šiam kraštui?
Mano gimtajame miestelyje, Skudutiškyje, mokyklos pastate yra įsteigta „Skudutiškio akademija“ – čia veikia įdomus vaikų kambarys. Jam padovanojau savo išdrožtus senovinius buities darbus vaizduojančius drožinius. Labai noriu, kad mokydamiesi vaikai ne tik vaizduotėje ar iš vadovėlių žinotų apie senuosius lietuviškus darbus, bet ir prisilietų prie jų savo rankomis. Jaučiu sentimentus šiai mokyklai iki šiolei.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt