Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
1995 m. ant Vilniaus gatvės 213-ojo namo, kuriame gyveno Šiaulių dramos teatro aktorė Potencija Pinkauskaitė (1897–1984), atidengtas biustas ir paminklinė lenta. Biusto autorius Aloyzas Toleikis. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
Šiaulių bulvare ant Vilniaus gatvės 213-ojo namo galime pastebėti moters biustą ir paminklinę lentą, kurioje parašyta, kad šiame name gyveno Šiaulių dramos teatro aktorė Potencija Pinkauskaitė (1897–1984). Kokia asmenybė buvo ši viena pirmųjų Šiaulių dramos teatro aktorių, paskutines gyvenimo dienas praleidusi senelių namuose?
Gastrolės – po daugiau nei pusšimtį vietovių
Šiauliuose teatras įkurtas 1931 m. rugpjūčio 1 d. kaip Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Savanorių aktorių dirbti Šiauliuose tuomet neatsirado, teatralus skyrė įsakymu. Pirmuoju teatro direktoriumi tapo žinomas kultūros veikėjas, režisierius ir aktorius Juozas Staniulis, teatrui vadovavęs 1931–1942 m. Pirmojo spektaklio – Karlo Goccio „Princesės Turandot“, režisuotos Boriso Dauguviečio, – premjera įvyko 1931 m. rugsėjo 23 d. Ši data laikoma oficialiu Šiaulių dramos teatro gimtadieniu.
Lietuvoje tai buvo antras profesionalus teatras, jo atidarymas buvo iškilus įvykis tarpukario Lietuvoje, tuometėje spaudoje vadintas „Šiaurės Lietuvos didžiąja kultūros švente“, „didžiuoju kultūros įvykiu“. 1934 m. rugsėjo 15 d. jis pavadintas Šiaurės Lietuvos teatru. Dar po metų, 1935 m. liepą, jis buvo iškeltas į Klaipėdą, tačiau po ketverių metų gerokai išblaškyta trupė vėl grįžo į Šiaulius.
Išskirtinis Valstybinio Šiaulių dramos teatro biografijos faktas – garsusis traukinio vagonas Nr. 61, kuriuo buvo rengiamos gastrolės po daugiau nei pusšimtį vietovių Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje. Važinėdami į miestelius, esančius šalia geležinkelio, aktoriai jame ir gyveno, ir rengė naują repertuarą, repetuodavo stotyse. Nežiūrint sudėtingų darbo sąlygų, Šiaulių dramos teatre dirbo garsūs to meto aktoriai: Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė, Stepas Jukna, Juozas Rudzinskas, Galina Jackevičiūtė, Stasys Pilka ir kt.
4888-1.jpg
Palikimas atsivežtas iš senelių namų
2008 m. P. Pinkauskaitės 90 metų sukakties proga buvo išleista Šiaulių dramos teatro primadonos atsiminimų knyga, pavadinta „Aktorės kelias“. Atsiminimų knygą sudarė Regina Lopienė. 1986 m. jai pradėjus dirbti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, pirmasis darbas buvo priimti P. Pinkauskaitės palikimą. Palikimas atsivežtas iš senelių namų.
P. Pinkauskaitė ant lapelių užrašinėdavo savo įspūdžius ir atsiminimus. Atsiminimuose aktorė rašė apie teatro kūrimąsi, vaidinimą nepritaikytose „Kapitol“ patalpose, gastroles po Šiaurės Lietuvą, valdžios ketinimus sunaikinti teatrą ir didžiules žymiausių Šiaulių šviesuomenės ir kultūros atstovų pastangas jį išsaugoti.
R. Lopienei įdomiausias buvo pačios P. Pinkauskaitės gyvenimiškasis požiūris – aktorė beveik novelėmis rašė apie pažįstamus Juozą Tumą-Vaižgantą, Petrą Rimšą.
Atviriausiai P. Pinkauskaitė rašė apie kuriamus vaidmenis, mokinius, kuriuos mokė geležinkeliečių proftechninėje mokykloje, bet savo asmeninio gyvenimo popieriui nepatikėjo. Tik vienoje vietoje užsiminė, kad galėjo sukurti šeimą, bet to nepadarė.
Jai buvo skaudu vienišai gyventi, tad išvažiavo iš Šiaulių į Kauną, o Vilniuje gyvenimą baigė senelių namuose.
4888-2.jpg
Traukė didžiule talento jėga
Iš Šiaulių kilusi Stefa Nosevičiūtė (1926–2001), lietuvių aktorė, režisierė, teatro pedagogė, Lietuvos muzikos akademijos (MA) profesorė, viename savo straipsnių „Mūsų mokytoja“ rašė, kad yra lietuvių teatro veteranų, kurie traukia didžiule talento jėga amžininkus ir ateinančias kartas. „Tokia ir liaudies artistė Potencija Pinkauskaitė“, – teigė profesorė.
Pirmoji S. Nosevičiūtės pažintis su šia aktore įvyko vaikystėje. „Berods, man tada buvo ketveri metai, kai mus, darželinukus, pirmąkart atvedė į teatrą. Rodė pasaką, pavadintą „Saulės vaikai“. Didžiausią įspūdį padarė Ragana su gaidžio koja“, – prisiminė ji.
Praėjo koks dvylika metų ir jos vėl susitiko. „Ji – mano mokytoja, aš – jos mokinė. Tai buvo Šiaulių teatre, prie kurio veikė dramos studija. P. Pinkauskaitė mums dėstė dikciją. Su kokiu dėmesiu ji taisė kiekvieno mūsų klaidas, kiek pastangų, meilės ir širdies atiduodavo mums, todėl ir mes bandėme atsilyginti tuo pačiu“, – prisiminė garsioji režisierė.
P. Pinkauskaitė buvo ryški, temperamentinga charakterinė aktorė. Dar jaunystėje, baigusi A. Sutkaus dramos studiją, ji gavo vaidilutės Grožvydos vaidmenį Vydūno „Vaidilutėje“.
„Kas matė ir prisimena, tas tvirtina, kad tai buvo nuostabiai sukurtas vaidmuo. Mat, P. Pinkauskaitė lankė O. Dubeneckienės baleto studiją, buvo liekna, aukšta, plastiška. Ilgos gražios rankos, juodi vešlūs plaukai, mėlynos didelės akys, malonus balso tembras ir dar jaunystė! Ko daugiau bereikia? Tačiau nedaug panašaus pobūdžio vaidmenų jai buvo lemta sukurti“, – teigė S. Nosevičiūtė.
fdfd.jpg
Vėliau aktorė dirbo „Vilkolakio“ teatre ir kūrė daugiau satyrinius vaidmenis. P. Pinkauskaitė teisingai suprato savo profesiją ir nesivaikė pagrindinių ar tik teigiamų vaidmenų. Priešingai, ji jautė didelį dėkingumą savo mokytojui A. Sutkui, kuris reikalavo išmokti vaidinti visus vaidmenis.
P. Pinkauskaitės gyvenimas scenoje daugiausia susijęs su Šiaulių teatru, nors dirbo ji ir Kaune, ir Klaipėdoje. Žymesnieji vaidmenys: Karalienė Elžbieta F. Šilerio „Marijoje Stiuart“, Vasa Železnova M. Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“, senoji Normantienė S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliuose“.
S. Nosevičiūtės nuomone, P. Pinkauskaitės sukurtus vaidmenis turėtų nagrinėti mūsų teatro istorikai, kritikai ir studijuoti jaunoji aktorių karta. Nes jais buvo atskleistas didelių minčių pasaulis, valingų moterų vidus.
„Išaugusi realistiniame psichologiniame teatre, aktorė visada kūrė ne paskirus portretus, o apibendrintus tipus, visada giliai skverbėsi į žmogaus vidų, nors gebėjo kūno plastika, balsu, kalba tiksliai išreikšti ir išorinį vaizdą. Pati aktorė gana kukliai vertina savo kūrybą. Užklausta, kaip ji kūrė Vasos Železnovos vaidmenį, atsako: „Mane gąsdina žodis „kūriau“, todėl leiskite sakyti „ieškojau“. Man visada pašiurpsta oda, kai išgirstu menininką kalbant: „Aš sukūriau.“ Vadinasi, norima pasakyti, kad begalybėje rasta riba, o juk taip būti negali“, – prisimena profesorė.
1.jpg
spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg