„Polifonija“ griauna sienas tarp centro ir provincijos

Šiauliai

Nuomonė. „Valstybės kultūros lygis priklauso ne nuo to, kiek surengėme parodų ir koncertų, išleidome knygų arba išskaptavome skulptūrų. Valstybės kultūringumo lygis priklauso nuo to, kiek ta kultūra prieinama, kiek žmonių ją suvokia bei naudoja“, – įsitikinusi N. Saimininkienė. Ivetos Terechovos nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

14646

Naują sezoną Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ pasitinka su šūkiu „Griūvančios sienos“. Būtent taip pavadintas ir sezono atidarymo koncertas, vyksiantis spalio 6-ąją. Beje, minėtasis šūkis, kaip sako „Polifonijos“ vadovė Nijolė Saimininkienė, pasirinktas ne veltui. „Griausime sienas tarp centro ir provincijos, tarp didmiesčio ir regiono. Eisime pas žmones, skleisime aukštos kokybės kultūrą“, – užmojais dalijasi ji.

– Mėgstama pasišaipyti, kad provincijoje tokia kultūra nesuprantama ir netgi nelaukiama...

– Pateiksiu paprastą pavyzdį. Prieš penkiolika metų, sumaniusi organizuoti Tytuvėnų vasaros festivalį, nuėjau pas apskrities viršininką. Jis į mano planus reagavo gan skeptiškai, klausė: „Kas ten tuose Tytuvėnuose į tą festivalį eis?“ Aiškinau jam, kad eis, kad žmonėms reikia kultūros. Viršininkas tada man pasakė: „Nori žaisti, žaisk.“ Ir aš žaidžiu iki šiol (šypsosi).

Pirmojo festivalio atidarymo koncerte Šiaulių kamerinis orkestras turėjo atlikti Volfgango Amadėjaus Mocarto programą. Atidarymo dieną Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios arkadinėje galerijoje vyko orkestro repeticija. Kaip dabar prisimenu: jie groja V. A. Mocarto serenadą „Mažoji nakties muzika“, o tuo pačiu metu nuolatinė prekeivė netoliese dėliojasi savo šventus paveikslėlius, knygeles, kabina rožančius. Paklausiau repeticijos pradžios ir nusprendžiau eiti savais reikalas, bet prieš tai sustojau prie tos prekeivės ir paklausiau: „Ar gražu?“ Ji man atsakė: „Dievuliau, kaip gražu.“ Tai štai – muzika yra tiesiog gražu. Nebūtina jos suprasti, reikia ateiti ir klausytis.

– Kokį kūrinį turėtų atlikti „Polifonija“, kad jūs pati ištartumėte šią frazę?

– Man patinka daugelis „Polifonijos“ atliekamų kūrinių. Kad ir Karlo Orfo „Carmina Burana“ – kai ją išgirstu, nugara nueina pagaugais. Bet taip, kaip „Polifonija“ atlieka „Lietuva brangi“, nedainuoja nė vienas Lietuvos choras. Ir tai ne tik mano nuomonė: tą patį yra sakęs kompozitorius ir dirigentas Jurijus Kalcas, taip pat Tomas Ambrozaitis, kuriam, matyt, perdavė kažkas iš mūsų aukštų muzikos korifėjų.

– Paminėjote T. Ambrozaitį. Ar tiesa, kad jis sugrįžo į choro meno vadovo pareigas ir pakeitė iki tol dirbusį Egidijų Kavecką?

– Taip, nuo rugsėjo 3 d. E. Kaveckas su „Polifonija“ nebedirba. Rudenį jis gavo pasiūlymą tapti puikaus choro „Bel Canto“ meno vadovu. Be to, E. Kaveckas dirba valstybiniame liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“, taigi visi svertai – į sostinės pusę, kur jis gyvena.

Ieškodami, kas galėtų pakeisti išėjusį E. Kavecką, dėl meno vadovo pozicijos sutarėme su buvusiu šio choro vadovu T. Ambrozaičiu. Tiesa, jį turėsime dalintis su Klaipėdos muzikiniu teatru, kur jis dirba vyr. dirigentu.

– Ne vienam šiauliečiui, besilankančiam „Polifonijos“ koncertuose, į akis krito pasikeitęs choro sąstatas – matyti daug naujų jaunų veidų.

– Choras yra gyvų žmonių kolektyvas, kaita jame – natūralus dalykas. Smuiką galima sutaisyti, fortepijoną suderinti, bet balsas yra pats subtiliausias instrumentas ir, deja, susidėvi nepataisomai. Draugavau su keletu chorisčių, kurių nebėra gyvųjų tarpe. Kai kurie iš choro išėjo todėl, kad nesutapo požiūriai į meninį procesą, atsirado kitos veiklos.

– Ir buvę, ir esami choristai juokauja, kad vienas žmogus chore nesikeičia – tai ilgametė „Polifonijos“ koncertmeisterė Laima Mameniškytė.

– Kaip tik prieš savaitę ji padavė pareiškimą išeiti užtarnauto poilsio. Bet
L. Mameniškytė yra reiškinys ir labai svarbi choro istorijos dalis. Mes visi ją vertiname, mylime ir prisimename. Ji – kolektyvo narys, nors jos vardo ir nebėra etatų sąraše.

Taip būna dažnai: žmogus nebedirba, bet vis tiek lieka kolektyvo dalimi. Po Naujųjų metų pradėsime švęsti choro 45-metį – tam bus skirti specialūs koncertai, renginiai. Nežinau, ar man pavyks, bet labai norėčiau išleisti choristų portretų albumą. Jame būtų užfiksuoti ne tik tie, kurie dainuoja dabar, bet ir buvę dainininkai. Paveikslą nutapei vieną kartą ir jis visam laikui išlieka toks pats, jis jau sukurtas. O choras yra kuriamas visą gyvenimą. Ir kuria jį labai konkretūs žmonės, kurių negalime nei pamiršti, nei apleisti.

– Kokius prisimenate choro įkūrėjus Sigitą ir Danutę Vaičiulionius?

– Tai – nepaprastai intelektualūs ir išprusę žmonės. S. Vaičiulionis apskritai turi Dievo dovaną. Ir nesvarbu, kokios bėdos gyvenime jį būtų užklupusios – talento, kaip sakoma, nenužudysi.

– Sugrįžkime į dabartį. Lapkritį bus metai, kai vadovaujate „Polifonijai“. Kaip galėtumėte apibendrinti tą būsimą vienerių metų darbo sukaktį? Kas buvo metų slogutis, metų džiaugsmas?

– Didžiausias slogutis greičiausiai buvo ta konfliktinė situacija ir įtampa, kurią radau atėjusi dirbti. Iš pradžių beveik kiekvieną rytą stodavau prieš choristus: kalbėdavausi su jais, norėjau, kad jie pažintų mane, žinotų mano nuostatas. O tada atėjo diena, kai supratau, kad to daryti jau nebereikia – įtampa atslūgo. Bendravimas, mano manymu, yra vienintelis būdas pažinti žmones ir su jais sutarti. Galiu trenkti kumščiu į fortepijoną ir pasakyti: „Aš tave suderinsiu taip ir ne kitaip, nes aš taip noriu.“ Fortepijonas tokį spaudimą atlaikys, bet gyvas žmogus ne, todėl stengiuosi būti žmogiška, stengiuosi išklausyti.

O džiaugsmui laikas, matyt, dar neatėjo (šypsosi). Rūpesčių ir darbų kol kas yra daugiau. Tiesa, dabar išgyvenu šviesesnį periodą, nes jau esu susidėliojusi planus ateičiai, galiu matyti kitų metų perspektyva.

– Ir kokia toji perspektyva?

– Mūsų naujojo sezono šūkis – „Griūvančios sienos“. Su šiuo šūkiu pradėsime sezono atidarymo koncertą spalio 6 d. Koncertas yra susietas su Berlyno sienos nugriovimu – ta proga pas mus atvažiuoja Hamburgo kamerata.

Bet šūkis pasirinktas ne vien dėl to. Griausime sienas tarp centro ir provincijos, tarp didmiesčio ir regiono. Eisime pas žmones, skleisime aukštos kokybės kultūrą. Dar negavome finansavimo, tačiau jau ketiname pradėti projektą, skirtą mažinti socialinę atskirtį. Projekto metu į koncertus, kuriuos organizuosime rajonuose, seniūnijos atveš tuos vienkiemių arba kaimų gyventojus, kurie neturi galimybės atvažiuoti dėl daugybės priežasčių: gal kojelės neneša, gal autobusas važiuoja ne laiku, o automobilio neturi. Dabar jie turės galimybę mus išgirsti, nes tai, kad žmonės gyvena toliau nuo centrų, nereiškia, jog jie turi būti atskirti nuo gyvenimo ir nuo muzikos.

Dar kelios staigmenos. Spalio 1 d. pristatysime pasaulinę premjerą – naują kompozitoriaus Algirdo Bružo kūrinį. Taip pat ruošiame projektą „Muzikinė Šiaulių tapatybė“, kurio metu skambės trijų iš Šiaulių kilusių kompozitorių kūriniai: A. Bružo, Vaidoto Juozo Lyguto ir mūsų choristo Gedimino Kalino. Manau, šis projektas labai svarbus, nes Šiauliai turi muzikinį potencialą ir reikia jį rodyti. Ko Šiauliams trūksta, tai geros vokalistų kalvės, todėl stengsimės iš gerus duomenis turinčių žmonių padaryti gerus choristus.

Lietuvos valstybės šimtmečio paminėjimui drauge su latvių atlikėjais ruošiame oratoriją apie karalienę Mortą. Kaip ir kiekvienais metais, dalyvausime visuose didžiuosiuose Lietuvos festivaliuose, vyksime į užsienio festivalius. Taip pat norime atnaujinti vaikų edukacinę programą, bet tai priklausys nuo finansavimo.

– Klausimas veikiausiai retorinis, bet kaip gi sekasi su finansavimu?

– Žinote, ministerija jau kelinti metai iš eilės skelbia: išeikime iš sostinės, eikime į regionus. Rezultatas: didžiausią finansavimą vis tiek gauna sostinės kolektyvai – tam, kad savo programas pristatytų regionuose. Problema ta, kad sostinės ir regionų skoniai labai dažnai nesutampa. Sostinė nežino, ką regionuose gyvenantys žmonės nori išgirsti ir kiek reikia kelti muzikinę kartelę, kad jų muzikinis lygis augtų. Kada ministerija, kultūros taryba suvoks, kad norint stiprinti regioninę kultūrinę sąmonę finansines pajėgas reikia kreipti į pačius regionus, tada kultūrinė situacija Lietuvoje pasikeis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt