Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Jūratė Sučylaitė „Gelmių šviesa“, HOMO LIBER, 2022.
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT
Gelmių šviesa – plati pasąmonės metafora, kuri individualia ir kolektyvine raiška skaitytoją nuveda į atkuriantį kūrybos lauką. Gelmės randamos kūrybinėje, artimoje aplinkoje, organinėje erdvės ir laiko apsuptyje, asmeninėje menamoje atmintyje.
Autorė pati įvardija, kad šios knygos rašymas buvo būdas įveikti pandeminę situaciją, visai kitaip pristatyti daugybę kūrybinio požiūrio reikalaujančių klinikinių atvejų. Į juos ji pasižiūri per kultūros kritikos prizmę, kuri čia ir yra ta išplėstinė poetika, kur liga traktuojama kaip kultūrinės, socialinės komunikacijos sutrikimas.
Liga ar neganda žmogų izoliuoja, asmeniškai apriboja, atima visas tiesiogines atsivėrimo formas. Visi minėti negatyvūs poveikiai turi tam tikrą atsvarą ir autorė ją regi kūryboje. Yra psichikos gelmės gelbėjimo, atsivėrimo sau priemonė. Ji regima per poetinius atsivėrimus, platų poetinės praktikos lygmenį. Jis yra iš kelių komponentų.
Vienas iš jų – rašymo, sakymo, kalbėjimo lygmuo. Rašymo praktiką terapeutė supranta kaip klasikinį poetinį matmenį – mimezę, kartotę. Kitas lygmuo yra skaitymo, klausymo. Iš jo gimsta, susikuria reikiamas supratimo lygmuo. Prasmės, vidinės šviesos kaip resurso, rezervo lygmenyje vyksta atkūrimas. Prasmė dėl poetinio dėmesingumo arba atrandama, arba surenkama, sukuriama.
Knyga, parašyta lengva esė forma, mus įveda į poetinės praktikos pasaulį, kuris įmantrus, imlus, gilus. Poezijos pasaulis – ne tik uždaros retorikos, privačios praktikos, bet ir daug ką atkuriantis, daug ką naujai atveriantis pasaulis. Poezija savo pirmine ir išplėstine prasme atveria gelmes. Kai užpuola, ištinka neganda, kai dingsta prasmė ir viltis, poezija atveria savo gelmes, kuriose – gydanti ir gyjanti šviesa.
Pati autorė pirmojoje knygos dalyje dalijasi reikšmingais poetinės praktikos situacijų fragmentais. Antrojoje dalyje autorė rodo pagalbą sau per poezijos atsivėrimą. Poetinė terapija, kaip meno terapijos forma, – naujas reiškinys, reikalaujantis perkelti į gydymo praktiką aibę humanitarinių žinių, mechaninį psichikos supratimą papildyti kultūros supratimu.
Požiūris į ligą čia – kultūrinio sutrikimo, neatitikimo, komunikacinio pasimetimo atvejis. Pro poetinę prizmę, poetinį tekstą ar suvokimą matoma žodinės sąveikos, dialogo plotmė. Ji tampa alternatyvų paieška, o ne tiesioginių direktyvų rinkiniu.
Knyga subtiliai apipavidalinta, dėmesingai inkrustuota puikiais Romo Klimavičiaus piešiniais. Ir tai yra sąmoningas pasirinkimas. Tie, kuriems poetinis terapeutės rodomas maršrutas nepakankamas, gali vadovautis knygos piešiniais. Poetinė terapija yra išeities rodymas poetinio dialogo būdu. Reikia rasti jungtį, prarastus jutiminius ryšius. Vienas iš jų yra žodinis ryšys. Žodinis pažeidžiamumas gali būti atstatomas per pačią poetinę kalbą. Vienas iš pirmųjų poetinės terapijos kriterijų yra kalbos jausmas, o tai yra ir poetinio mąstymo dalis.
Kitas svarbus kriterijus yra dėmesingumas. Dėmesio lavinimas, koncentracija ir sudaro dėmesingumą, atidumą, atpažinimo galimybes.
Dar svarbesnis kriterijus poetinėje terapijoje yra gamtojauta, nes tai yra sielos dalis. Savyje esanti pajauta turi sietis su aplinkos pajauta. Per poetinį žodį savi žodžiai apsivalo ir išsigrynina. Terapija veikia veidrodžio principu: išgirsti, suprasti, atspindėti.
Jurgis Dieliautas