Po­bal­ko­ni­nė ta­py­ba me­na žy­mius šiau­lie­čius

Šiauliai

Ana­pilin išė­ju­sių Šiau­lių me­ni­nin­kų įpras­mi­ni­mas – Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos gra­fi­čių pro­jek­tas. Vi­sus juos nu­ta­pė dai­li­nin­kas Arū­nas Uo­gin­tas. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

184492

Geriausias įvertinimas – atpažinimas

Bulvare esančio daugiabučio, pažymėto 217-uoju numeriu, balkonai ypatingi – nuo jų apačios žvelgia šiauliečiams gerai žinomi veidai. Kai kurie jų yra gyvenę šiame name. Pirmasis grafitis atsirado 2016-aisiais. Idėją kažką nutapyti ant išsikišusių balkonų apačių A. Uogintui pasiūlė Virginijus Kinčinaitis, o geriau ją apsvarsčius, kilo mintis, kad reiktų įamžinti name gyvenusį Lietuvos grafiką ir poetą Eduardą Juchnevičių. Beje, puikiai jį pažinojo pats A. Uogintas, tad užduotis nebuvo sunki, priešingai – miela širdžiai.

229903572-1106509746542219-1482015229724160896-n.jpg

Ant balkono atsirado toks piešinys: Eduardas su savo personažu skrenda, kyla į mėlyną dangų. Personažą dailininkas išrinko iš jo grafikos darbų – pusiau kengūrą, pusiau ožį. Geriausias įvertinimas dailininkui – Eduardo žmonos ašaros, išvydus pavaizduotą savo vyrą. „Man tai buvo labai svarbu, nes jeigu pieši žmogaus atminimui, bent jau artimieji turi jį atpažinti“, – yra sakęs
A. Uogintas.

228327940-1172477323234010-8225407219278294137-n.jpg

E. Juchnevičius gimė 1941 m. gruodžio 13 d. Vanagynėje (Panevėžio apskr.), mirė 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. 1968 m. baigė Lietuvos dailės institutą, persikėlė į Šiaulius, pradėjo dirbti Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Nuo 1970 m.dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė paveikslų, sukūrė lakštinės grafikos kūrinių (daugiausia linoraižinių, ofortų), ekslibrisų, iliustravo knygų, žurnalų („Nemunas“, „Švyturys“, „Moksleivis“). Parašė dramų, išleido eilėraščių rinkinius „Vilkolakiai“ (1988 m.), „Šv. Roko šuo“ (1996 m.), „Prūsijos krikštai; Treblinka-2“ (1999 m.).

232409109-860986634517075-5561324740327552706-n.jpg

Aktyviausiu laikotarpiu dirbo pačiomis įvairiausiomis priemonėmis ir technikomis: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityse, kartu kūrė poeziją ir visgi lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų – linoraižinių kūrėjas. E. Juchnevičių amžininkai prisimena kaip charizmatišką asmenybę, artimą Gerardo Bagdonavičiaus (1901–1986) mokinį ir nepailstamą Šiaulių meninio gyvenimo dalyvį ir iniciatorių.

Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Modernaus meno muziejus. 1986 m. menininkas yra pelnęs Talino trienalės didįjį prizą, 2010 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premiją.

228279534-2695875237379368-6491747559363848820-n.jpg

Žąsis, nešanti „Auksinį scenos kryžių“

Šiauliečiai po balkonu regi dar vieną žinomą veidą – tai Prano Piauloko. Jis taip pat yra gyvenęs šiame name. Šis meno pasaulio atstovas nutapytas skrendantis. Kompozicijoje dar pavaizduota teatro uždanga, paskutinis P. Piauloko apdovanojimas už Panikovskio iš „Aukso veršio“ vaidmenį. Jo „Auksinį scenos kryžių“ A. Uoginto kurtoje kompozicijoje žąsis iš spektaklio „Aukso veršis“ skraidina iš scenos.

P. Piaulokas gimė 1945 m. birželio 2 d. Pyktiškėje prie Endriejavo, Klaipėdos r., mirė 2008 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Lietuvos kino ir Šiaulių dramos teatro aktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis, 1969 m. baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, atvyko dirbti į Šiaulių dramos teatrą. 1993–1994 m. buvo Šiaulių dramos teatro meno vadovu, o 1995–2006 m. – literatūrinės dalies vedėju. Buvo ilgametis Teatro meno tarybos narys, ne kartą rinktas tarybos pirmininku.

Teatro scenoje sukūrė apie šimtą ryškių, įspūdingų vaidmenų. Dalyvavo miesto šventėse, Šiaulių universiteto, bibliotekų ir kitų kultūros įstaigų renginiuose. Įtaigiu, meistriškai ištartu žodžiu aktorius ugdė žmonių dvasingumą, kultūros, erudicijos, intelekto lygmenį. Ryškiausi apdovanojimai: ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis (2005 m.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2008 m.).

233618847-1156382418203054-4546652570880355600-n.jpg

Balkonas – bajorų kilmės šiauliečiui

Dar vienas balkonas primena apie bajoriškos kilmės Kęstutį Gascevičių – muziką, Šiaulių miesto politinį ir visuomenės veikėją. Jis gimė 1958 m. balandžio 21 d. Šiauliuose, mirė 2010 m. gruodžio 26 d. Plungės rajone. 1976 m. baigė Šiaulių 12-ąją vidurinę mokyklą, 1982 m. – Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Buvo ansamblių „Dainos teatras“, „Nerija“ būgnininkas. UAB „Šiaulių atrakcionų parkas“ direktorius, UAB „Muzika visiems“ vadovas, bigbyto grupės „Sun city beat“ būgnininkas. Buvo grojęs „Nerijos“, „Dainos teatro“, „Vairo“ grupėse, koncertavęs kartu su Romu Dambrausku.

2003–2007 m. buvo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. Taip pat priklausė Šiaulių nevyriausybinių organizacijų tarybai, buvo „Lions“ klubo, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos, muzikinio klubo „Gin’Gas“ ir sporto klubo „Gylys“ narys. Lietuvos kraujo donorystės žymūnas.

Deja, vyro gyvenimas baigėsi tragiškai – 2010 m. žuvo autoavarijoje, kai slidžiame kelyje velkamas jo automobilis buvo sumėtytas ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su visureigiu.

Linksmuolis iš televizijos ekranų

Kitas žymus šiaulietis, gavęs atskirą balkoną, yra Robertas Šatkauskas. Jį žmonės vadino miesto linksmuoliu. R. Šatkauskas-Svaras neįsivaizduojamas be mikrofono. Toks jis nutapytas ir balkono apačioje.

Vyras buvo daugeliui pažįstamas iš televizijos ekranų. Jis buvo laidų „Valentino šou“, „Prisijunk“, „Paradise TV“ vedėjas ir dalyvis. Buvo sukūręs korespondento su beisbolo kepuraite personažą ir žymiosiose „Dviračio žiniose“. „Telikas man patinka, o maivytis man irgi visada patiko“, – viename interviu savaitraščiui „Šiauliai plius“ yra sakęs jis. Beje, savo laidas R. Šatkauskas mėgo žiūrėti – „Poną Valentiną“ vis įsijungdavo ir kaskart kvatodavo.

R. Šatkauskas sakė visada save įsivaizdavęs tik dirbantį televizijoje. Filmuotis ir vaidinti Robertui patiko, jis buvo ir Šiaulių jaunimo teatro studijos „Helijas“ aktorius. Studijoje Robertas pradėjo vaidinti keturiolikos, kaip pats yra sakęs, „dar snarglius, bet krūtinė jau buvo apžėlusi“.

Deja, ir jo likimas buvo tragiškas.

231644501-269223177875240-8880880911191242301-n.jpg

Įamžintas grupės BIX narys

Hipis, skraidantis virš aguonų, – tai muzikantas, etnomuzikologas, antropologas, religijotyrininkas, filosofas, laisvo žmogaus simboliu daugeliui tapęs menininkas Geraldas Jankauskas-Džeris. Šiauliečiai jį žinojo ir kaip grupės BIX saksofonininką.

G. Jankauskas gimė 1963 m. balandžio 21 d. Šiauliuose, mirė 2013 m. spalio 25 d. Barklyje, JAV. Mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje. 1977 m. Šiauliuose įkūrė roko grupę „Pionier“. Baigė studijas Maskvos universiteto Filosofijos fakultete. Grįžęs į Šiaulių pedagoginį institutą, pradėjo dirbti Filosofijos katedroje, o vėliau ir naujai įsikūrusiame Kultūrinės antropologijos centre. Šiaulių universitete (ŠU) studijavo Edukologijos doktorantūroje (maždaug nuo 1996 m.).

Grojo saksofonu grupėje BIX, plačiai keliavusioje po naujai atsivėrusią Europą (1987–1991 m.) dalyvavo „Roko maršuose“ po atgimstančią Lietuvą. 1992 m. jis įkūrė savo grupę „7B Orchestra“. Nuo 1994 m. Džeris prisijungdavo prie grupės „Gin’Gas“ džiazroko.

1995 m. emigravo į JAV, pirmiausia į Čikagą, vėliau – San Franciską, galiausiai į šalia esantį Berklį. Ten įkūrė grupę „Naguali Orchestra“.

Unikalus ir mažai aptartas jo kasdienės duonos šaltinis: senieji muzikos instrumentai, jų restauravimas, prekyba jais, kolekcionavimas.

Grafitis žuvusiems sutuoktiniams

Dar vieni liūdno likimo šiauliečiai, kuriems skirtas dar vienas grafitis, – dailininkai Gintaras ir Adolfina Martinioniai. Sutuoktiniai 2017-aisiais žuvo gaisre. Jų name kilus gaisrui, vyro ir žmonos atvykusiems ugniagesiams išgelbėti nebepavyko.

G. Martinionis – žinomas keramikas, skulptorius, buvęs Šiaulių universiteto dėstytojas, ne vienos respublikinės ir tarptautinės parodos dalyvis, surengęs nemažai personalinių parodų. Svarbesni jo darbai: „Netektis“, „Gimtadienis“, „Nešantis aitvarą“, „Kristoforas“ ir kt.

Menininko žmona Adolfina buvo pasirinkusi dailės pedagogo kelią tačiau visada reiškėsi jos meniška siela. Studijų metais ji savo rankomis restauravo Šv. Jonų bažnyčios skliautų freskas. Ji buvo labai pasišventusi šeimai. G. Martinionis sutuoktinę vadino savo bendražyge ir pagrindine mūza. Jos įtaka pastebima ne viename originalaus braižo keramiko kūrinyje.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt