Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Z. Ripinskio nuotr.
EtapliusŠaltinis: Šiaulių rajono savivaldybė
Šviesuomenės sambūriui atverta Romualdo Ozolo tėviškė
„Į Ozolines“ – tokia rodyklė pasitiko visus prieš Bazilionų miestelio riboženklį. Greitai automobiliais užsipildė didelė, tik ką nušienauta pieva palei galingais ąžuolais, klevais, kaštonais, senomis obelimis, senoviniais putinais ir kvepiančiais jazminais apaugusią Ozolų sodybą.
Atvyksta Romualdo Ozolo artimieji – dukra Jurga Kručkienė, brolio žmona Dalia Ozolienė su jaunąja karta. Atskuba Romualdo Ozolo bendražygiai – ilgametis Romualdo Ozolo paramos fondo direktorius Eugenijus Skrupskelis, Arūnas Grumadas, doc. Algimantas Jankauskas. Taip pat atvažiuoja Lietuvos kultūros kongreso konferencijos organizacinio komiteto vadovas Virginijus Šmigelskas.
Susirenka Šiaulių miesto ir rajono šviesuomenė, tarp kurių ir Šiaulių rajono savivaldybės meras Česlovas Greičius, nuoširdžiai skatinęs ir prisidėjęs, kad pirmosios Ozolinės įvyktų, istorikai Arūnas Gumuliauskas ir Jonas Sireika, Sąjūdžio Šiauliuose pradininkės Irena Vasinauskaitė ir Vida Skačkauskaitė, buvę Centro partijos bendražygiai šiauliečiai Mindaugas Končius, Liongina Juozaitienė, garbioji Romualdo Ozolo įkurto žurnalo „Padubysio kronikos“ pirmojo vyriausiojo redaktoriaus Vytenio Rimkaus našlė Česlava Rimkienė ir sesuo Elzbieta Bagdonienė, signataras Algimantas Sėjūnas, pirmasis „Aukuro“ klubo vadovas Rimvydas Tamulaitis su žmona Loreta.
Nešinas savo pasidarytomis kanklėmis, dovanomis šventės dalyviams – švilpynėmis, titnaginiais ąžuolo lapeliais ir paukšteliais – į Ozolines atvyksta kalvis, akmens ir medžio skulptorius, Sąjūdžio Šiauliuose pradininkas, pirmosios Šiaulių miesto tarybos narys Albertas Martinaitis, ilgametė kultūros darbuotoja Zofija Popovienė, Bubių seniūnijos seniūnas Dainius Popovas ir jo pavaduotoja Ligita Rimkė, taip pat Seimo narė Rima Baškienė, bazilioniškiai, bubiškiai, kurtuvėniškiai, svečiai iš Vilniaus, Šiaulių, Kuršėnų, Kelmės, Tytuvėnų, Kražių, Biržų rajono ir kitų šalies miestų ir miestelių.
Sodybos svečiai pirmiausia „pasisveikina“ su amžinuoju sodybos sergėtoju – paminkliniu akmeniu, prie kurio pritvirtinta lentelė, pagaminta specialiai atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui ir skirta signatarui Romualdui Ozolui.
Sode sustatyti suolai, senutėlis namas – puiki užuovėja sambūrio dalyviams, o scenos sieną atstoja rąstinis ūkinis pastatas, menantis visą Ozolų gyvenimą. Ant šio pastato – ir nuotraukų paroda, pasakojanti apie svarbiausius Romualdo Ozolo gyvenimo momentus, susijusius su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu.
Šventės vieta išpuošta glėbiais ramunių žiedų, kuriuos prieš šventę iš savo darželio priskynė ir atvežė Irena Vasinauskaitė, o Bazilionų moterys, vadovaujamos Birutės Sinkevičienės, apkaišė sceną ir medžius ramunių žiedais. Ant daržinės sienos plazdena popierinėse kortelėse užrašytos Romualdo Ozolo citatos. Atvykusieji gėrisi nuo sodybos atsiveriančiais vaizdais į nuostabaus grožio slėnį. Susirinkusieji atsigaivina gira ir vaisvandeniais, kuriuos rūpestingai paruošė ir su meile dalijo Bazilionų bibliotekininkė Asta Platiakienė ir kultūros darbuotoja Lina Karlinskienė – ne viena padėka, daina ir dovana laukė jų už puikias vaišes.
Jaudulys ir smagumas, kad tiek daug žmonių atvyko į sambūrį, kad tiek daug žmonių rūpi Romualdo Ozolo atminimas, veikla, jo nuopelnai Lietuvai, nuspalvina skruostus ir pagrindiniams pirmųjų Ozolinių organizatoriams: Romualdo Ozolo paramos fondo direktoriui Rimantui Goriui, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo kultūros renginių organizatoriui Raimondui Sinkevičiui, meno vadovei Birutei Sinkevičienei bei žurnalistei, Šiaulių rajono savivaldybės mero patarėjai Ritai Žadeikytei, kuri ir vedė pirmųjų Ozolinių renginį.
Etnografinės dainos ir muzika, užauginę Ozolinių jaukumą
Bazilioniškė mokytoja, Bazilionų mėgėjų teatro narė Daiva Valančienė skaito Romualdo Ozolo tekstą „Kiekvienas žmogus turi tėviškę ir Tėvynę…“
Suskamba Šiaulių rajono Kuršėnų meno mokyklos kanklininkių dueto – kanklių mokytojos Rimos Ananjevienės ir 3 klasės mokinės Ugnės Kiselytės – koncertinėmis kanklėmis atliekamos Kazimiero Tučinsko variacijos „Oi, diemedi diemedėli“. Renginiui pradėti koncertinių kanklių melodija pasirinkta neatsitiktinai – Romualdas Ozolas Vilniaus universiteto studentų ansamblyje grojo koncertinėmis kanklėmis ir 1959 m. Austrijoje šis ansamblis laimėjo studentų festivalio aukso medalį – apie tai liudija „Soviet union heute“ žurnalo 1959 m. liepos numeryje išspausdinta nuotrauka, kurioje ir įamžintas Romualdas Ozolas, grojantis kanklėmis.
Sambūrio vedėja Rita Žadeikytė pasidžiaugė, kad net ir „būdamas danguje Romualdas Ozolas sugeba burti žmones kilniems darbams, pašvęstiems Lietuvos valstybei“. Maždaug penkerių metų reikėjo, kad susigulėtų žodis Ozolinės kaip pats taikliausias, talpinantis savyje plačiašakę Romualdo Ozolo veiklą ir kūrybiškumą.
Šis sambūris tikrai nebūtų įvykęs be Šiaulių rajono savivaldybės vadovų geranoriškos, globėjiškos pagalbos. Šiaulių rajono savivaldybės meras Česlovas Greičius, sveikindamas gausiai susirinkusius pirmųjų Ozolinių dalyvius, pranešė žinią, kurią visi palydėjo aplodismentais: Šiaulių rajono savivaldybės meras susisiekė su Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Rimvydu Petrausku ir aptarė galimybės Šiaulių rajono savivaldybei steigti Romualdo Ozolo vardo premiją, kuri galėtų būti teikiama Vilniaus universiteto studentams, mokslininkams.
Romualdo Ozolo paramos fondo direktorius Rimantas Gorys pasidžiaugė išsipildžiusia svajone surengti Ozolines ir pranešė dar vieną gerą naujieną – pritarus Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešajai bibliotekai ir padedant bibliotekos informacinių sistemų inžinieriui Jonui Bugailai yra kuriama internetinė svetainė, skirta Romualdui Ozolui, kurios domeno adresas ozolas.lt.
Diskusijoje „Kas subrandino Sąjūdį ir jo žmones“ prisiminimais apie tai, iš ko Šiauliuose išaugo Sąjūdis, dalijosi pirmasis „Aukuro“ klubo vadovas, pirmojo Lietuvoje Kurtuvėnų regioninio parko įkūrėjas ir vadovas Rimvydas Tamulaitis su žmona Loreta. Jiedu užvedė ir dainą, kurią dainuodavo drauge su bendraminčiais Albertu Martinaičiu, Rimantu Braziuliu, Dariumi Ramančioniu, Rasa Budryte, Albertu Špoku, Algimantu Sėjūnu, susirinkę į neformalų tuomet – 1987–1988 m. – klubą Rimanto Braziulio bute.
Prisiminimais apie iškeltas aplinkosaugines Šiaulių problemas, nuo kurių prasidėjo Sąjūdžio Šiauliuose veikla, dalijosi signataras Algimantas Sėjūnas, kurio istorinę, išliekamąją vertę turintis tų įvykių dienoraštis ateityje gali būti spausdinamas žurnale „Padubysio kronikos“.
Susirinkusiuosius pasveikino ir Ozolinių organizatoriams dėkojo Seimo narė Rima Baškienė, buvęs Seimo narys Virginijus Šmigelskas, taip pat naujasis Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūnas Dainius Popovas, kuriam ši birželio 3-ioji – pirmoji kaip seniūno darbo diena.
Etnografines, archajiškas dainas ir liaudišką muziką atliko Bazilionų folklorinė kapela, vad. Arvydas Marcinkevičius; Verbūnų filialo folkloro ansamblis „Rugelis“, vad. Ona Baranauskienė, Rasa Jurgaitienė; Bubių folkloro ansamblis „Obelėlė“, vad. Raimondas Sinkevičius, Ramunė Mikėnienė; Kuršėnų tradicinė styginių instrumentų grupė, vad. Raimondas Sinkevičius; Kurtuvėnų folkloro ansamblis „Kurtuove“, vad. Ramunė Mikėnienė; Raudėnų jungtinis folkloro ansamblis „Gerviki“, vad. Roma Kybartienė, Jovita Lubienė ir Bazilionų mėgėjų teatras, vad. Birutė Sinkevičienė.
Romualdo Ozolo tekstus skaitė Eligija Panovienė, Birutė Sinkevičienė, Viktoras Jaselskis, Raimondas Sinkevičius, Dalia Danilaitienė, Jūratė Formanskė, Algimnatas Danilaitis, Lina Karlinskienė.
Liaudies daina tapusią „Tai gražiai mane augino“ pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius dainavo visi, susikibę rankomis, jaudulio ir džiaugsmo kupinomis širdimis.
Visiems kolektyvams buvo įteiktos padėkos ir dovanėlės, tarp kurių ir ąžuolo gilių kava bei nuostabiai gražios skulptūrėlės, sukurtos bazilioniškės dailės mokytojos Laimutės Perminienės.
Visi šventės dalyviai persikėlė prie paminklinio akmens, kur šventės organizatoriai, Romualdo Ozolo bendražygiai pasodino ąžuolą, atminsiantį pirmąsias Ozolines. Sodinant ąžuolą Albertas Martinaitis savo pasigamintomis kanklėmis pritarė atliekamai liaudies dainai apie ąžuolėlį.
Nuotraukos, dainos, pokalbiai, prisiminimai, apsikabinimai ir vaišės, kuriose gardžios ir sveikos duonos, pyrago šventės stalui padovanojo ūkininkė Ilona Baristienė, gardaus naminio sūrio, kumpio, lašinukų ir medaus vaišėmis pasirūpino Birutė ir Raimondas Sinkevičiai, o labai gardžia ir sočia koše visus vaišino puiki šeimininkė, miestelio bibliotekininkė, turinti virėjos talentą Asta Platiakienė.
Nuoširdumas, jaukumas, paprastumas, tikrumas, mokėjimas dalintis ir dalinti – didžiausia šios šventės puošmena.
Kaip užgimė Ozolinės
Idėja rengti Ozolines kilo prieš maždaug penkerius metus. Dabartinis Romualdo Ozolo paramos fondo direktorius, Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešosios bibliotekos (kurios dalimi ir tapo į Bazilionus perkeltas didžiulis Romualdo Ozolo archyvas ir jo biblioteka) vyresnysis tyrėjas, o tuomet Romualdo Ozolo įsteigto istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ atsakingasis sekretorius Rimantas Gorys ir tuomet žurnalistė, „Padubysio kronikų“ redkolegijos narė, šio žurnalo diskusijų moderatorė, straipsnių autorė nuo pat pirmojo žurnalo numerio 2013 m. iki dabar, o šiuo metu Romualdo Ozolo paramos fondo valdybos narė, Šiaulių rajono savivaldybės mero patarėja Rita Žadeikytė diskutavo, kaip plačiau visuomenėje skleisti žinią apie Romualdo Ozolo veiklą, kaip populiarinti jo mintis apie valstybę ir tautą, politiką ir geopolitiką, istorinius įvykius atkuriant Lietuvos valstybingumą ir kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Tada ir atėjo mintis, kad galima būtų surengti Romualdo Ozolo bendraminčių, platesnės visuomenės sambūrį, kuriame būtų ir prisiminimų, ir diskusijų, ir jaukių pasibuvimų, ir tautinės muzikos. Tada išsigrynino ir sambūrio pavadinimas – Ozolinės. Šio pavadinimo autorė – Rita Žadeikytė, kurios nuomone, Ozolinės – taiklus, tikslus naujadaras, nurodantis, kad tai susiję su Romualdu Ozolu, bei apimantis diskusijų, prisiminimų, pokalbių, pasilinksminimo, gal net legendinių gegužinių formatą. Svarstyta, jog geriausia, kad Ozolinės būtų švenčiamos Romualdo Ozolo tėviškėje, Mekių kaime, šalia Bazilionų.
2024 m. sausio 26-ąją susirinkus į Bazilionus minėti Romualdo Ozolo 85-erių metų jubiliejaus, mintis apie Ozolines nuskambėjo jau platesniame rate, tuomet Romualdo Ozolo bendražygė, Sąjūdžio pradininkė Angonita Rupšytė pasiūlė susitikti visiems birželio 3-iąją, Sąjūdžio dieną, ir pasitarti, kaipgi rengti tas Ozolines.
Tuoj po jubiliejaus minėjimo Rimantas Gorys, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo kultūros renginių organizatorius Raimondas Sinkevičius ir meno vadovė Birutė Sinkevičienė susitiko su Romualdo Ozolo brolio Ričardo Pauliaus Ozolo šeima, su Dalia Ozoliene, nuvažiavo į Mekių kaime esantį Ozolų vienkiemį ir nutarė, kad Romualdo Ozolo tėviškė – labai tinkama vieta Ozolinėms.
Likus trims savaitėms iki birželio 3-iosios prasidėjo darbai. Dirbo ir padėjo, kas tik galėjo, nes laimė yra dalintis, kurti ir puoselėti tai, kas sukurta.
Ozolinės tampa nauja tradicija.