Pietinio paslaptys: legendos, pavojai ir nostalgija – kodėl šis Šiaulių rajonas niekada neišnyksta iš atminties

Kai ten augau, tas rajonas vadinosi Kamčiatka. Vėliau pasistatė Dainiai. Pietiniu juos abu vėliau už vardijo.

Totalus nusipezejimas, matyt iš neturėjimo ką veikt kurią tokius filmus. Pietinis nebuvo niekuom įžymus, nykus penkiauksciu rajonas. Didesnė žmonių sankaupa tam plote, tik tiek. O žmonės, wiski ar ne, draugiški ar ne, visur buvo. Tikrai geresni, labiau bendraujantys, buvo aikštelės, žaizdavo tinklinį, krepšinį, ne tik vaikai, bet ir suaugę, sušvilpi ar pašaukti ir tuoj atsirasdavo būrelis žaidžiančių, netgi eilės susidarydavo, važiuodavo žaist ir kita rajoną, jei ten turėdavom koki pazystamą,. Šiltesni žmonės buvo visur, nepalyginsi su dabartimi, kai kaimynai nosį uzrietę, nesisveikina. Buvo gaujos, ir kelios gaujos, princai, kuršenkelis ar vardint pavardėmis? O pietinis šanchajus ir Taškentas ir dalis atvykėlių, iš kitų sąjungos respubliku

Straipsnio net neskaičiau, pradžioje dar buvo galima kentėti, bet ilgainiui ta pietinio tema jau pradeda sukelti alergiją, taip kaip, tema niekinė ir net banali, kai pvz.-berniukas neturi peiliuko, tai priverstas džiaugtis stiklo šuke. Būtų jau pats laikas baigti tą miesto urbanistinės lokacijos bepriežastinį eskalavimą